Tik su Angelu...

Savaime suprantama, tokių Kalėdų mes nesitikėjome, niekada ir minčių neturėjome, kitam nelinkėjome. Tokių Kalėdų nelaukė visas pasaulis. Lyg karo metas. Eismas suvaržytas, įvedamos komendanto valandos. Šimtai, tūkstančiai mirčių... Prie Kūčių stalo trūksta pačių artimiausių. Apie kalėdines dovanėles net kalbų nebėra, save raminame: apsieisime, tikrai išgyvensime ir be draugų apkabinimų, šventinių bučinių. Visgi norisi tikėti, kad šios Kalėdos paliks ir kitokį prisiminimą – lieka daugiau laiko nuo „shopping‘o and fucking‘o“ hoping‘ui (angl. hope - viltis) ruošti kelią Viešpaties atėjimui: galimybei išgirsti Dievo žodį, pasitikėti juo ir priimti jį, Dievas nori tapti regimas. Sese, brolau, šį kartą tavo sukurta prakartėlė teesie tavo gyvenimas, kuris priima Dievo Sūnaus gimimą. 

Senojo Testamento pasakojimai liudija, kad iš esmės Dievas nebuvo žmonių suprastas (nesvarbu, ar jie buvo patriarchai, teisėjai, karaliai), nors savo artumu Jahvė Izraelio tautą buvo užpildęs kaip dangų žvaigždėmis. Dievo Žodis nuolat ieško sau vietos sudygti ten, kur laisvė. Mes jame gyvename, judame ir esame: „Mes esame iš jo giminės“ (Apd 17, 28). 

Apskritai mes daug kalbame apie Dievą ir tai ne bėda - mokomės apie jį kalbėti. Bėda kita, esame užmiršę, ką Jis yra mums pasakęs. Bažnyčioje to neturėtų būti. Deja, iš garsiakalbių lekia žodžiai tik apie Dievą. Pirmasis pradėjo kalbėti žaltys, kuris „buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus“ (Pr 3, 1). Jis pergudravo moterį klausimu: „Ar tikrai Dievas sakė!?” Tokia - žmogaus nuopuolio, tokia - pikto kilmė. Žmogaus kalbos apie Dievą baigiasi žmogaus rankų sukurtų stabų garbinimu, stabmeldyste. Tada belieka ištartis: „Deja, jų protai atbuko“ (2Kor 3, 14). Sąžiningai patariu - norite grįžti į pradžių pradžią, norite atlikti restart‘ą, norite atgimti - pradėkite kalbėti su Dievu; ir su žalčiu apie jį nė žodžio; ir nesijuokite, kaip juokėsi Abraomo žmona Sara sau sakydama: „Nejau aš iš tikrųjų dar gimdysiu, būdama tokia sena?“ Viešpats tarė Abraomui: „Argi yra Dievui negalimų dalykų?“ (Pr 18, 14). 

Tai nuostabiai iliustruoja vienas iš keturių evangelijų autorių Lukas. Jis pateikia dvi teologines perspektyvas per Jono Krikštytojo ir Jėzaus, Dievo Sūnaus, gimimą. Žmonijos gyvenimas be Dievo yra nevaisingas.  Žmogus, kuris netiki Dievo žodžiu, neturi ką ir kitam pasakyti. Jis – nebylys. Pasakojimas apie Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyvenančią senyvo amžiaus porą, kunigą Zachariją ir Elzbietą, kuri buvo nevaisinga, mūsų genų (DNR) informacinį paketą įkrauna tikėjimo malone - absoliučiai pasitikėti gyvybės Kūrėju: „Argi yra Dievui negalimų dalykų?“ (Pr 18, 14). Angelo Gabrieliaus žinia išsipildė. Elzbieta susilaukė sūnaus. Nebyliui, aukšto rango Jeruzalės šventyklos kunigui Zacharijui, netikėjusiam Dievo meilės jėga, atsivėrė lūpos ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą.

Atviruko autorė Ksenija Jaroševaitė

Atlikęs misiją Jeruzalės šventovės viduje, angelas Gabrielius ruošėsi susitikimui Nazarete su mergaite Marija iš Galilėjos miestelio. Priminsiu, angelo Gabrieliaus pokalbis su kunigu Zachariju nebuvo sviestu teptas. Kunigas suabejojo Dievo žodžiu. O kas laukia Dievo siųstojo Nazarete? Kas toji Marija? Šiandien mums jos vardas saldus, maloningas, o anuomet tai buvo labiau nesėkmę nešantis vardas. Mozės sesuo Marija, pranašė, buvo Dievo nubausta raupsų liga... Kas tas Nazaretas? Prisimenate dialogą? Pilypas susitiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“. Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ (Jn 1, 45). 

Ir šioje vietoje norisi stabtelti, pasidalinti prisiminimu iš savo misijų kaleidoskopo, penkerių metų (1984–1989) kunigo tarnystės Tadžikijoje, islamiškoje valstybėje. 1986 m. jau buvau šiek tiek apšilęs, kitaip sakant, apsipratęs su vietiniais papročiais, išmokęs vieną kitą vietinės kalbos žodį, tad panirau į pažintines keliones autobusu po turtingą medvilnių, aguonų, dykumų ir kalnų šalį. Kartą Varzobo miestelio arbatinėje (čaichana), neslėpdamas prisistačiau, kad esu krikščionis, kunigas vienuolis ir jau porą metų gyvenu Dušanbėje, mano rūpestis – Volgos ir Odesos vokiečių, Stalino deportuotų ukrainiečių, lenkų, rusų sielovada. Patogiai tarp pagalvių įsitaisęs gėriau arbatą, pasakojau apie Lietuvą ir atsakinėjau į klausimus. Iki šiol prisimenu arbatos skonį, ji tikrai buvo skani, gaivinanti. Iš esmės tadžikai labai smalsūs, vaišingi. Aplink mane susėdo vietinės valdžios vyrai, kurie jau iš pat pradžių nelabai tikėjo mano pašaukimu, nes aš be barzdos, kuri turėtų būti privaloma, o kai atsakiau, jog esu bevaikis ir neturiu žmonos, jie pasijuto teisūs, jų abejonės galutinai išsisklaidė – šventikas be šeimos?! Tuomet bandžiau perimti iniciatyvą į savo rankas, porinau apie katalikų Bažnyčios tradiciją, tikėjimą ir labai aiškiai pasakiau, kad į šiuos kraštus atvykau sekdamas Dievo Sūnų, Jėzų Kristų. „Ką?! Dievas turi sūnų? Dievas turi žmoną? - šie primityvūs klausimai padėjo tašką. - Jis atvyko skelbti suklastotą Dievą, viskas aišku, Allachu Akbar, didis Dievas... Allachu Akbar!” Tikrai, ačiū Dievui, kad tarp postringaujančių arbatinėje buvo žmonių, nusipelniusių už komunistinės statybos laimėjimus, partijos narių, kurie mane ir išgelbėjo nuo galimos bausmės, palydėjo iki autobusų stotelės. Keista, ar ne? 

Įsėdus į autobusėlį, man norėjosi tik vieno, kad jis niekada nesustotų... Juk Viešpats tarė Abraomui: „Argi yra Dievui negalimų dalykų?“ (Pr 18, 14).  Koks absurdas... negirdėta... Ar Dievas gali turėti vaikų?.. Tai piktžodžiavimas pačiam Dievui! 

Šiandien kiekvienas turime teisę į sąžinės ir išpažinimo laisvę, galime skelbti ir praktikuoti savo tikėjimą viešai. O Marija?  Su kuo ji galėjo pasidalinti angelo Gabrieliaus žinia, kad taps Dievo Sūnaus gimdytoja? Tik su angelu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Izraelio religija turėjo griežčiausius apsaugos įstatymus Jeruzalės šventyklos kunigų, fariziejų, sadukiejų, rašto aiškintojų apsčiam gyvenimui ir laisvei apsaugoti. Dėl įstatymų moterys buvo socialiai terorizuojamos ir žeminamos.  O sergantys raupsų liga, muitininkai, prostitutės, piemenys buvo apskritai atskirti nuo Dievo... Ką reiškė piktžodžiauti, jeigu teismo verdiktas – mirtis? Pašaipi kalba apie Dievą, vardo Jahvė ištarimas jau leido piktžodžiautoją užmėtyti akmenimis. Beje, piktžodžiavimo nuodėmė buvo priskirta ir Jėzui Kristui. 

Dvi teologinės perspektyvos, kurių viena žvelgia į Mozę ir jo įstatymus, kita – tik į priekį, į Dievo Motiną, į nuolatinį Dievo apsireiškimą mūsų gyvenime, į post pandeminio pasaulio naujovę – visi mes esame broliai ir seserys! Tebūnie mano kalėdinis sveikinimas jums toks ir tik toks: „Argi yra Dievui negalimų dalykų?“ (Pr 18, 14).  

Br. Benediktas

2020 m. Kalėdos

Vilties Miestas, 2021