Apie nematomą paveikslo pusę arba METANOJĄ – proto, jausmų, valios, minčių pokytį pandemijos metu
Jau kuris laikas stebimės savo artimiausių draugų pasikeitusiu mąstymu, matome juos kitokius nei buvom pratę. Pasidarė agresyvūs, užsidarę. Kažkaip viskas ne taip... Kodėl taip staiga pasikeitė mūsų mąstymas, tarpusavio santykiai, kalbos? Kas su mumis atsitiko? Mes gi krikščionys, Jėzaus broliai ir seserys! Kreipiu jūsų žvilgsnį į pandemiją. Ji, deja, iššaukė kolektyvinę ir asmeninę metanoją, dėl kurios degraduojame, prarandame krikščionio veidą.
Užsitęsusi pandemija provokuoja mane apmąstyti galimybę katalikui pakeisti savo protą, jausmus, valią, mintis santykyje su Evangelijos žinia. Pažvelkime, tiksliau, sugrįžkime į save ir permąstykime savo santykį su Dievu. Nebijokime padirbėti, pamąstyti. Būkime nuoširdūs. Tai testas mums, kuris padės apie kai ką pagalvoti ir pradėti gyventi kitaip. Apie ką? Širdimi išjausite.
Grįžkime prie esmės. Kokia yra Evangelijoje skelbiamos metanoja prasmė, tiksliai nusako pasirodęs dykumoje Jonas Krikštytojas, kuris skelbia atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: ‚Juk mūsų tėvas – Abraomas‘“ (Lk 3, 8). Iš karto atkreipkime dėmesį, kad Jonas Krikštytojas nekalba apie religinį atsivertimą: netikėjau į Dievą, dabar – tikėsiu; iki šiol nelankiau bažnyčios – dabar pradėsiu; nesimeldžiau – dabar imsiu melstis, savo tėvų papročiu prieš miegą sukalbėsiu poterėlį... „Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“ ( Lk 3, 10 – 11). Ką tik perskaitėme labai iškalbingą Luko evangelijos vietą apie vilties metanoją - mūsų mentaliteto pokytį į naują santykį su artimu. Jeigu iki šiol gyvenau tik sau ir dėl savęs, nuo dabar mano rūpestis - kiti žmonės; kaip Jėzus ir su Jėzumi rūpinsiuosi kitų žmonių gyvenimo pilnatve.
Šiais liturginiais metais skaitysime Morkaus evangeliją, kuria savo bendruomenei ir mums norima papasakoti, koks turėtų būti Jėzaus mokinių naujas pasaulis: priimame aštuonis Jėzaus kalno pamokslo Palaiminimus kaip gyvenimo normą. Štai kokia yra Evangelija. Taip, Dešimt Dievo įstatymų, įteiktų Mozei, moka kiekvienas. Netgi naktį pažadinti, jei kas klaustų, juos pasakytume. O keli iš mūsų moka Jėzaus palaiminimus? Keli žinome, jog palaiminti turintys vargdienio dvasią, liūdintys, romieji, gailestingieji, tyraširdžiai... Ką jau bekalbėti apie jų praktiką gyvenime.
Jėzaus mažoji kaimenė tęsia Kalno pamokslo skelbimą kaip alternatyvų gyvenimo būdą šio pasaulio „vilkams“, kuriems rūpi tik valdžia, pinigai ir garbė. Tokia yra Morkaus, ne knygos, bet Evangelijos pradžia. Jis mums perduoda ne informaciją apie Jėzų iš Nazareto. Evangelija dovanoja mūsų gyvenimui Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, asmenį. Džiūgauja tas, kuris klausosi ir žiūrėdamas jam į veidą mato tikrąjį Dievo veidą ir žmogų. O kam džiaugsmo tai neteikia – toks dar nėra susitikęs su Jėzumi. Nesusitiko, nes nepakeitė savo gyvenimo būdo. Negana entuziastingai atsiliepti į Jėzaus žodžius: „Tu esi Mesijas“ (Mk 8, 29), privalu keisti gyvenimo būdą. Jėzus ir toliau eina per kaimus ir miestus vieninteliu tikslu - parodyti dangiškojo Tėvo veidą. Ir kiekvieną kartą, kai jis gydo raupsuotuosius, pakelia nuo žemės paralyžiuotus, valgo ir švenčia kartu su nusidėjėliais, atsiveria dangus: „Tu mano mylimasis Sūnus!“ Per 33 metus jis perėjo žemę darydamas gera. Alkaną pavalgydino, ištroškusį pagirdė, keleivį priglaudė, nuogus aprengė, ligonius lankė, pas kalinius ėjo.
Prašau, nevelkime savo vaizduotės mintimis apie Dievą, kuris leidžia įstatymus ir bloguosius baudžia pragaru, už nuodėmes siunčia žemėn raupsus ir COVID – 19... Toks dievas, kuris sukelia baimę, yra žmonių sukurtas. Tai stabas iš medžio ar akmens, iš aukso ar sidabro, turintis akis, bet nematantis, turintis ausis, bet negirdintis, turintis rankas, bet jų nepakeliantis... Drąsos! Mes tikrai sutiksime Jėzų. Gyvenimas kinta ir tampa Kristaus sekimu tik keičiant savo klaidingus įsitikinimus apie Mesiją. Ši užduotis, kaip Dievo dovana, skirta mums, mieli krikščionys.
Šiais retoriniais dėl ekspresyvesnio efekto klausimais kreipiuosi į pažįstamus katalikus ir drąsiai provokuoju: kodėl mes iki šiol nesistengiame peržengti vaikiškos katalikybės ribų?! Kokios komforto zonos mus įvergino, kodėl nenorime jų palikti?! Kas valdo mus komforto zonose?! Pagalvojote?! Bet ar tai nėra absurdas: mes sekame Kristų, kad tai jam būtų malonu!? Sekmadienį lankomės bažnyčioje, nes bijome Dievo paskutinio teismo!? Ir dar - mums svarbu, kad laidotuvėse dalyvautų kunigas!? Šio Advento metu bandykime perprogramuoti savo gyvenimą, įdėdami gyvą širdį: visą savo psichinę ir fizinę valią bei discipliną.
Meldžiu, kad pandemija atneštų mūsų minčių dinamišką pokytį apie Jėzų Kristų. Su juo mes augame, keičiasi mūsų gyvenimo būdas, patiriame naujus nuotykius, tampame laimingesni, stipresni ir, žinoma, socialiai atsakingesni. Mes esame šios planetos gyvybės ir pažinimo medžiai, jeigu šaknimis remiamės į žemę ir siekiame saulės. Negalime šliaužioti žeme, vieniši tūnoti tarp keturių sienų linksminami mažesnių ar didesnių ekranų... Tokie medžiai neauga ir tai nėra komforto zona. Tai mūsų mirties vieta. Kelkitės, mano mieli broliai ir seserys!
