Kirminas, kuriam tu dovanojai gyvybę

Gruodžio 10 d. 15.00 val. sučirškė mano telefonas. Atsiliepęs įprasta formule: „Garbė Jėzui Kristui, brolis Benediktas klauso“, išgirdau moters balsą – prislopintą, tyloką, pilną jaudulio: „Sveiki, esu jūsų koplyčioje, noriu pasikalbėti.“ Be abejo, mano atsakymas buvo, jog tuoj ateinu. 

Įvykęs pokalbis nebuvo moters išpažintis. Buvo kur kas daugiau. 

Į mano pasisveikinimą, kuriame skambėjo sustojimo, buvimo kartu momentas, atliepė žodžiai: „Kunige, Klaipėdos Atgimimo aikštėje tu šaukei: „Neskubėkit mirti! Jūs viską galite pradėti iš naujo - nuo Vilties, nuo Vilties bėgimo!“ Tačiau moters lūpose ši frazė buvo ne gyvenimo teigimas, o skausmo šauksmas: „Nuo kokios vilties pradėti? Nuo kokios? Viltis – durnių motina, broli!?“ Jos neguodė ir priminimas, kad mes esame viltis. Klausimo „Kieno? Kam visa tai?“ netenkino ir mano žodžiai, jog esame Dievo viltis, Viešpaties vilties sėklos šioje žmonių planetoje; net, jeigu mes jo buvimu netikime, Dievas viliasi, tiki kiekvienu iš mūsų ir myli. 

- Prieš metus jis mano dukrą pasiėmė…

- Kuo tu vardu?

- Eugenija, - atsakė įbedusi akis į nukritusią ant grindų veido kaukę. 

Vardo Eugenija reikšmę žinojau. Ji man ir padiktavo pokalbio vektorių. Eugenija graikų kalboje reiškia sveikai, gražiai gimusi, kilminga. 

- Mane žudo lyg kirminas kepenyse sakinys: „Nuoga atėjau ir nuoga išeisiu...” Ryte į vonią prisileidau šilto vandens ir, paėmusi į rankas peilį, atsiguliau nedvejodama tą  kirminą kraujuje paskandinti… Stipriai suspaudusi peilio kriaunas geležte paliečiau riešo venas. Tuo metu kažkas taip stipriai suspaudė man širdį,  iš kurios, rodos, kažkas ištryško…  Burnoje pajutau krūtų pieno skonį… Tas kažkas… Gal tavo šauksmas: „Neskubėkit mirti!”?  Bet tas kirminas kepenyse baisus… 

- Eugenija, ačiū, kad nenužudei kirmino! Ačiū! Ši klaida nuolat kartojama. Kasmet pasaulyje apie 800 tūkstančių žmonių nusižudo, nepamatę, koks gražus yra tas kirminas! Ne pykčio, kaltinimų, o supratimo ir susitaikymo pilnas, gebantis paleisti, atleisti, mylėti, nekeliantis klausimo – kodėl? Papasakosiu tau apie drugelio metamorfozę, tikiu, esi girdėjusi. Gamta moko gyventi, visa, kas mus supa, geidžia iš mūsų gražaus gyvenimo. Dabar tavo kirminas, kuriam dovanojai gyvybę, susiveja į kokoną, kuriam reikalinga tavo širdies šiluma ir tyla, malda, meditacija, kad subręstų kūnelis ir sustiprėtų sparnai. Tu tikrai save nuskraidinsi į šviesą, pamatysi save kitokią. Taip, mūsų tapatybė nuolat griaunama. Esame nedisciplinuoti, nesupratingi, kerštingi. Vidinio gyvenimo durys atviros viskam, kas mus griauna: puikybei, pinigų, valdžios, garbės troškimui. Ir tai yra pagrindiniai kančios šaltiniai, jie komplikuoja gyvenimą, nebematome Viešpaties šviesos. Todėl stengiamės tik kaip nors išgyventi šią dieną, esamą situaciją. Bet ne išgyventi, o gyventi reikia. Gyvenkime! Gyvenkime lyg nieko nebūtume dar pasiekę. Leiskimės į kelionę. Būkime patys pokytis! Tik taip mūsų gyvenimas gali tapti žmogiškas! Svarbu įveikti kelią.

Nežinau, ar įmanoma pasiekti sužeistą širdį trumpa pokalbio akimirka, bet moters savęs įvardijimas kokonu, ribotu, visiškai vienišu ir trapiu, suteikė vilties, jog kirminas gali kisti, gali įvykti jo metamorfozė. 

- Su visais mūsų šešėliais Dievas lyg magnetas traukia į save. Mes esame jo rūpestis. Jam rūpi tik mūsų žmogiškumas, tik ten jis įsikūnija.

- Ačiū, aš dar ateisiu, bet išeinu su ąžuolo gile, - pasakė neabejingu balsu, man palikdama savo šypseną.

- Meilė mus keičia, augina sparnus. Meilė. Mūsų kūno milijardų ląstelių kasdienės mirtys padeda susivokti, kad mirtis nėra pabaiga. Senovės Kinijos filosofas Lao Tse yra pasakęs, jog tai, kas lėliukei - pasaulio pabaiga, drugeliui – gyvenimo pradžia. Ačiū, miela Eugenija! Arti Kalėdos. Linkiu sveiko gyvenimo! Garbė Jėzui Kristui. Ar galiu įkelti mūsų pokalbį į internetinę erdvę?

- Žinoma, pakartosiu šią tavo pamoką. Ačiū!

- Prašau, lankykis mūsų svetainėje www.viltiesmiestas.lt

Išlydėjęs ponią Eugeniją, į bažnytėlę nuėjau paprasčiausiai pasėdėti. Čia labai gražu. Ypač dabar. Mūsų kalėdinės dekoracijos skirtos jums, gražiosios sielos. Lauksime jūsų Piemenėlių Mišiose po Kūčių vakarienės. Girdėtas scenarijus?! Ar tik ne Betliejuje prieš 2021 metus?!

Br. Benediktas Jurčys

2020 gruodžio 15 d.