Draugystė
Draugams, su kuriais nesusitinku dėl taikomų apribojimų pandemijos metu, pažadėjau parašyti tekstą apie draugystės svarbą šioje dramatiškoje situacijoje. Iš nežinios, kokiais mes būsime po to, kai šiandien taikomi apribojimai neteks galios. PSO prognozuoja depresiją kaip pagrindinę žmonijos ligą po 2025 m. Be draugų pagalbos mes rizikuojame likti išsigandę ir pikti, yra didelė tikimybė, jog vieni patys nesugebėsime suvokti, rasti teisingos išeities ir suteikti prasmės COVID-19 viruso nešamų nelaimių fenomenui.
Žmogaus gerovės būsena labai priklauso nuo draugystės. Užsimerkime ir kelias sekundes bandykime įsivaizduoti Lietuvą kaip draugystės malonę praradusią tautą. Baisu. Bet ne taip jau ir iš fantastikos srities... Na, pabuskime, jau laikas! Atsimerkime! Lietuva gali tapti draugų, o ne švogerių kraštas ar bendruomenė! Kiekviena draugystė vertinama ne pagal tai, kiek mes apčiuopiamai iš jos gauname, bet kiek ji mums padeda atrasti save, kiek ji prisideda prie asmenybės augimo. Dabar suskaičiuokime savo draugus, kurie tikrai mus palaiko ir esame su jais ne dėl naudos ar pelno siekimo. Labai svarbu žinoti, kad šalia tavęs, tavyje yra draugų, o tu - juose ir jų gyvenime esi esminis dvasinis ingredientas. Situacijoje, kurioje atsidūrėme, neapleiskime iniciatyvos ir lyderio vaidmens neatiduokime baimei. Draugų ir draugystės vaidmuo neįkainojamas. Gink Dieve, nekalbu apie draugų sąrašą Facebook‘e, kuris, tikiu, neįprastai gausus.... Ir neklausiu, ar daug šiandien palike‘ino jūsų įkeltą nuotrauką...
Deja, tai pasekmės - mūsų niekas nemokė ir toliau lyg tyčia nemoko, kaip gyventi su žmonėmis... Tarsi ir suvokiame, jog gyvename po vienu dangumi, tačiau kokių idealų siekiame ir kokiomis priemonėmis įgyvendiname savo tikslus? Ar matome šalia esantį? Kokius žmones ugdo mūsų kultūros ir švietimo įstaigos? Į kokį žmogaus idealą mus veda?! Ar man Tėvynė Lietuva yra mano namai? Kokia šiandien lietuvio būdo tikrovė? Ne kartą ir ne du man asmeniškai guodėsi mirštantieji: „Sušikau savo gyvenimą, jo lyg ir nebuvo, jaučiuosi visiškas niekas“, „esu be jokios minties, kad esu laukiamas...“ Ypač skaudu klausyti, kai užsimerkiantieji suvokia save kaip auką klaidingos ideologijos viruso: „Nesigilinau ir nesiklausiau žodžių: Dievas, draugas, meilė, bažnyčia, šeima – vyrai šių žodžių nevartojo; nežinau, ką reiškia mylėti...“ Vis dėlto džiaugiuosi, nes jie užmigo ištarę šiuos žodžius. Tikiu, jog pailsėję kelsis amžinajam gyvenimui su nauju žodynu, naujais nesibaigiančios kūrybos įrankiais.
Šiame pasaulyje nesu naujokas. Sutikau daug įvairių žmonių. Šia proga noriu pasakyti, kad draugystė gali išgelbėti gyvybę. Priminsiu Lozoriaus iš Betanijos kaimo istoriją: „Jo seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga! <...> Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. <...> Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį! <...> Jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!” Ir numirėlis išėjo iš kapo“ (Jn 11,3-44). Ši scena kiekvienam krikščioniui yra tarsi draugystės ikona. Ispanų rašytojas, filosofas Miguel‘is de Unamun‘as, kuriam asmenybės dvasingumas buvo bene svarbiausias iššūkis, kvietė į draugą žiūrėti kaip į Kristų, kuris šaukia: „Išeik iš kapo rūsio!“ Esu čia dėl tavęs. Tikra ir nuoširdi draugystė gali sugrąžinti artimą, kitą žmogų į gyvenimą.
Dėl draugystės veikime patys. Mums trūksta bičiulių aplinkos, kurioje nereikia gintis, baimintis klysti, užsidėti kaukės, slėpti savo trapumo, vadinasi, reikia žmogaus, kuris visada šalia, kuris tave mato širdies akimis; draugas nesislepia, jis visada laiku ir vietoje, nors jus kartais skiria tūkstančiai kilometrų... Ir nebereikės kartoti: žmonės miršta, lieka lyg savęs, savo tikro veido nematę. Didžiąja dalimi esame, kuo esame, dėl draugų rato. Jie mus kuria, nes kiekvienas iš jų nori tavo augimo, tavo laimės. Tik ji, draugystė, padeda atrasti naujas galimybes, talentus ir pradėti naudoti naujus karjerus. Taip, kai širdies brangenybių karjerai išvirsta į kryptingą ir valingą karjeros siekimą, draugystė gali būti išduota, bet tuo ji ir nepakartojama! Beje, Jėzus apaštalui Judui po pasisveikinimo ir išdavikiško pabučiavimo tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ (Mt 26, 50). Draugystė trapi, kiekvienu metu gali sudūžti. Ji – tikras Dievo malonės kūrinys!
Šį mano tekstą reiktų užbaigti Antoine de Saint-Exupery alegorijos „Mažasis princas“ XXI skyriumi: „Štai tada ir pasirodė lapė.“ Ir prabilo apie prijaukinimą, apie ryšių užmezgimą... Sėkmės!
P. S. Gan dažnai manęs klausia, kaip tu, Benediktai, atlaikai neretai kupinus nevilties vampyrinius pokalbius su ligoniais, ypač onkologiniais? Jie gi viską išsiurbia… Tai turėtų tave labai išsekinti? Būkite tikri, jie manęs neišsekina, nenuvargina! Kiekvienam iš jų esu labai dėkingas. Jie tarsi peiliai raižo kraujo griovius sugrubusiuose delnuose, tarsi nešlifuoto deimanto briaunos rėžia, skaldo, tiesiog kartais sprogdina mano sielos negyvus dvasinius ir kultūrinius sluoksnius. Būna skauda, labai skauda. Bet, ačiū Dievui, pro skausmą į mano gyvenimą prasiveržia šviesa! Ir naktyje kaip mažasis princas galiu matyti žvaigždes. Ypatingas.
Brolis Benediktas Jurčys