Tėvas Ambraziejus - pajūrio Žemaitijos floros krikštatėvis

...Išklišinėjau

po visas žemaičių kerteles,

išžiūrinėjau,

kokias tik radęs žoleles.

Rinkau,

Lietuviškai krikštijau...

Ištrauka iš V. Giedros eilėraščio Jurgis Pabrėža

Šioje apžvalgoje, pasiremdama prof. J. Dagio, prof. G. Subačiaus, dr. R. Jankevičienės, dr. J. Motiejūnaitės, dr. J. Kasperovičienės, prof. E. Kutorgos darbais, pabandysiu atskleisti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos išmintį ir išradingumą, sumanumą ir uolumą, nuoširdumą ir paprastumą, kuriant botanikos mokslo terminiją bei augalų nomenklatūrą pajūrio žemaičių tarme. Visų tėvo Ambraziejaus darbų ir veiklų pagrindinis variklis buvo meilė ir tarnystė Dievui ir žmogui. Didžiausio savo veikalo Taislius augyminis įžangoje (Prajows) jis rašė: Dydis geydyms prisysłaugity Źemaytems pażadyna móni ątparaśźima to Weykała (Dzieło.) źemaytyszkoy kałboy¹.

Kretingos pranciškonų (bernardinų) vienuolyno celėje gimė pagrindiniai botaniniai Pabrėžos darbai – 3 žodynai ir Taislius augyminis (Augalų sistema). Šiame veikale susisteminti ir aprašyti 643 žiediniai augalai ir apibudintos 150 sporinių augalų ir grybų gentys, vadinasi, sukurta daugiau nei tūkstantis augalų, dumblių, kerpių, grybų lietuviškų vardų pajūrio žemaičių tarme! Sistemindamas augalus, Pabrėža naudojo švedų biologo Karlo Linėjaus binarinę sistemą – kiekvienos rūšies pavadinimas sudaromas iš dviejų žodžių. Taigi, kūrybos apimtys dvigubėja! Pagal Linėjaus sistemą, prie rūšies pavadinimo parašoma ir autoriaus, davusio šį vardą, pavardė ir data. Daug J. A. Pabrėžos sukurtų mokslinių botanikos terminų ir rūšių pavadinimų paseno ir nebenaudojami, tačiau kai kurie jo pasirašyti lotyniškieji naujųjų rūšių vardai yra įtraukti į pasaulinį augalų rūšių katalogą Index Kewensis kaip sinonimai – su autoriaus pavarde² (pvz.: Andromeda myrifica Pabrėža ex Hryniew., Arch. Biol. Soc. Sc. Varsovas. iv. 53 (1933), sin sin.; Carex glabella Pabrėža ex C.Regel, Scripta Horti Bot. Univ. Vytauti Magni 2: 32, (64) (1932)). XX amžiaus pradžioje ir viduryje, kuriant modernią lietuvių botanikos terminiją botanikai noriai perėminėjo ar pritaikydavo Pabrėžos vartotus botanikos terminus. Pavyzdžiui, Lietuviškame botanikos žodyne 1938 metais dažnai vartojama ir santrumpa P – ji reiškia Pabrėžos raštus – be abejo, visų pirma Taislių augyminį³.

įsitvirtinusių ir šiandien tebevartojamų žodžių, galima paminėti: ankštara (siliqua), ankštarėlė (silicula), aukšlys (utriculus), pažiedės (bracteae), purka (stigma) ir kt. Daug terminų šiandien nebevartojami botanikos moksle, tačiau yra svarbūs botanikos mokslo istorinei raidai Lietuvoje ar kaip tyrimų objektas įvairių sričių mokslininkams ir tyrėjams, pavyzdžiui: augymė – augalas; augminyčia – botanika; žolinyčia – herbaras; rėtė – organas; kelmas – kamienas; ražys – šiaudas; vytis – ūsas; uostai – ūseliai; ginklai – dygliai; šlebė – papėdlapis; žiedma – žiedynas; avelė – žirginys; karūna – vainikėlis; vyrukai – kuokeliai; strajus – dulkinė; motė – piestelė; terba – dėžutė; grūdknibsena – sėklų dygimas; sėklinyčia – vaisius ir kt.

J. A. Pabrėžos botaninių terminų kūrimą, etimologinę vardų prigimtį pakankamai detaliai yra išnagrinėjęs J. Dagys. Pateiksiu keletą įdomesnių augalų vardų kūrimo pavyzdžių:

1. Pagal gyvūnų, paukščių pavadinimus, žmonių pavardes – Gosztauta (goštautai), Gaydele (gaideliai), Voźele (oželiai);

2. Pagal panašumą į daiktus – Wylnė (vilniai), Raktelė (rakteliai);

3. Pagal skaitvardžius – Wijnute (vienučiai), Abejutė (abejučiai);

4. Vardai sudaryti iš dviejų daiktavardžių, kurių nė vienas nėra augalo vardas – Szałnpusnes (šalnpusnės), Wyłkadalge (vilkadalgiai), Bytkriesles (bitkrėslės);

5. Vardai iš dviejų daiktavardžių, iš kurių vienas yra augalo vardas: a) augalo vardas yra pirmasis dėmuo – Karklawijtes (?), Pupłayszkė (puplaiškiai); b) augalo vardas yra antrasis dėmuo – Kiaułaropė (kiaularopiai), Kiaułpupe (kiaulpupiai), Kumełmietes (kumelmėtės);

6. Vardai iš dviejų daiktavardžių, kur antrasis dėmuo visada yra „uoga“ – Katuges (katuogės), Žemuges (žemuogės);

7. Vardai iš dviejų daiktavardžių, kuriuose pirmasis dėmuo yra „šun-“, norint parodyti, kad augalas menkesnės vertės negu į jį panašusis – Szunramunes (šunramunės), Szundyrses (šundirsės);

8. Vardai iš dviejų daiktavardžių, kurių antrasis dėmuo yra „źolie“ arba „źoly“ – Traukaźoles (traukažolės), Giwatźoles (gyvatžolės), Kraujeźoles (kraujažolės).

9. Vardai, sudaryti iš daiktavardžio ir būdvardžio: a) vardas prasideda būdvardžiu – Bałtgalwe (baltgalviai), Gełtongalwe (geltongalviai); b) vardas prasideda daiktavardžiu – Geguźraybė (gegužraibiai).

Aprašydamas naujas rūšis, J. Pabrėža kai kuriuos vardus susiejo su Žemaitija, ne tik pažymint augalo radimvietę, bet ir norėdamas parodyti meilę, pagarbą savo gimtajam kraštui. J. Dagys (1972) nurodo Astrantia samogitica, Epilobium samogitanum, Geranium samogiticum, tačiau Taisliuje dar įrašytos Silene samogitica (nakźyida źemaytyyny). Kai kuriuose augalų pavadinimuose yra įrašytos konkrečios vienovės: Kartena - Draba korcianensis (ąksta kaartynyszky), Gargždai - Crepis gorzdensis (kreyswy gargżdyyszky), Palanga - Atriplex patulum β polongense (baląduuny prawerookoji palągyyny). Norint pagerbti Palangos vaidilutės Birutės atminimą Sesleria gentis pavadinta Byrótiéény (birutėnė), šis vardas įrašytas ir rūšies pavadinime - Cardamine Byrutensis (szarkasćźesnaks byrótyynis).

Kurdamas naujus augalų vardus J. Pabrėža perėmė K. Linėjaus patirtį, kuris daugeliui augalų genčių lotyniškiems pavadinimams kurti pasitelkė antikos graikų ir romėnų dievybių, valdovų vardus. Daugiau kaip 40 Pabrėžos sukurtų augalų genčių gavo vardus iš senosios lietuvių mitologijos4: babylius, puščaitis, austėja kalninė, eraičinas, gabė, perkūnutė, poklius gydeklis, raganė, sotvaras, žeminė, bentis, gardojytis, ratainyčia, laukpatymas, kaukas ir kt. Valeriana gentį pavadinęs Yylgy (ilge), J. Pabrėža pačiame veikale aiškina, kad ilgės esanti pagonių švęsta išsivadavimo nuo kryžiuočių šventė, o šis augalas padedąs žmonėms išsivaduoti nuo įvairių ligų.

Sudarant naujus augalų vardus, dažnai Pabrėža išversdavo lotynišką augalo mokslinį pavadinimą. 1 lentelėje pateikiu keletą pavyzdžių, kur matyti, kad daug vardų yra naudojama ir šiandien ar nedaug pakeisti. Tačiau yra ir daug naujadarų.

Kai kurie augalų vardai Pabrėžos buvo imami iš šnekamosios kalbos, kad būtų artimi žmogui, tai rugys, miežis, aviža, dirsė, smilga, briedgaurė, šerytė ir kt. Kai kuriuos darželiuose auginamų augalų vardus jis pateikia savitai: jeorgija (jurginas), misturcija (nasturtė), nagatka (medetka), pilyponas (tulpė)2.

Amaranthus gentį Pabrėža pavadina Kazooks (kazoku). J. Dagys aiškina, kad tokio vardo atsiradimą galima sieti su raudonų žiedų panašumu į kariškių kepurių kokardas. Vienos pakankamai įkyrios rūšies epitetas K. Mólkis (kazokas mulkis) turėjo atspindėti Pabrėžos požiūrį į šiuos pareigūnus4.

Žmonių vadinamas liaudies gydytoju, J. A. Pabrėža daug dėmesio skyrė vaistiniams augalams. Vardus jiems kūrė, atsižvelgdamas į gydomąsias savybes (-galba, -trama – raminti, malšinti), naudą organizmui (-globa, - globė – globoja, saugo) ar keliamą pavojų gyvybei. Labai nuodingiems augalams sukurti vardai, įspėjantys apie mirtiną pavojų: Gaałdara Smertwyiszny (Taisliuje, aprašant šio augalo augimvietes, pažymėta, kad Źemaytiusy: ira daarzy Kónyguu Bernadiinu. Kreetingoy); Smeertkwinis tróćźiznóutasis; Traakropy gałdarweydy ir kt.

Suteikdamas vardus kerpėms ir dumbliams J. A. Pabrėža dažniausiai išvertė lotyniškus vardus, tik retkarčiais rėmėsi gniužulo morfologiniais požymiais. Įdomu, kad priešingai nei samanoms, visoms kerpių ir dumblių gentims J. A. Pabrėža davė žemaitiškus vardus, kurių dalis vartojama ir šiandien. Nė viena iš šių grupių dabar neturi taksonominės reikšmės, kadangi sistematinis skirstymas genčių ir rūšių lygmenyje nuo „Taisliaus“ laikų iš esmės pasikeitė;. Reikia pažymėti, pats J. A. Pabrėža rinko ir sudarė kerpių kolekciją. Vilniaus universiteto herbariume saugoma J. A. Pabrėžos surinkta kerpių kolekcija, kurioje yra 101-as kerpių pavyzdys.

Prof. Kutorga (2015) „Taisliaus“ faksimilėje, darydamas Grybšių genčių apžvalgą rašo, kad J. A. Pabrėža pateikia informaciją apie grybų įvairovę ir sandarą. Taksonų aprašuose nurodyti jų lotyniški ir Pabrėžos sugalvoti žemaitiški pavadinimai, makroskopinių struktūrų savybės, substratai ir augavietės, kartais sporifikacijos sezonas (pavasaris, vasara, ruduo), mokslinių pavadinimų sinonimai. Prie kai kurių rūšių nurodyti liaudyje vartojami žemaitiški, latviški ir rusiški taksonų vardai. Rankraštyje paraštėse išilgai lakšto prie visų genčių ir rūšių pažymėti jų lenkiški vardai.

Taigi, apibendrinant J. A. Pabrėžos kūrybos vaisius, drąsiai galima teigti, kad atliktas didelės vertės darbas botanikos mokslui Lietuvoje bei paliktas tyrimų lobynas įvairių sričių mokslininkams. Ypatingai žavi tai, kad tėvas Ambraziejus su begaliniu atsidavimu ir triūsu vienas nuveikė tiek, ką šiandien atlieka įvairios komisijos ir institutai. Pabrėžos Ryžtuose, darytuose tarnaujant įvairiose parapijose, galime įžvelgti tokio mąsto darbų receptus:

1. Kasdien griežtai laikytis darbotvarkės.

2. Punktualumas gyvenimo tvarkos užlaikyme, kaip nusistatyta.

3. Visus darbus atlikti taip, tarsi tuoj turėčiau mirti.

4. Daug skaityti ir dirbti, ir drąsos nepamesti dėl nepasisekimų.

5. Prieš kiekvieną svarbesnį darbą atsidūsėti prie Dievo ir prie Švč. Dievo Motinos.

6. Būti šventu ir nepeiktinu. Šventu siela ir kūnu, gyvenimu, pavyzdingumu, mokslu, girtinais elgesiais.

Mielas skaitytojau, apie tėvo Ambraziejaus receptus kūnui, apie jo kaip liaudies gydytojo ir fitoterapijos pradininko veiklą Lietuvoje pasidalinsiu su jumis kitoje apžvalgoje.

Parengė doc. Rita Jankauskienė.

Vilties Miestas