Pranciškonas žaliuoju augalijos abitu

Linksmo būdo Jurgelio vaikystė prabėgo laukų žalumos apsuptyje. Pasak Č. Kudabos – „Lenkimų lygiuose eglynėtuose laukų akiračiuose, kur iš tamsių girelių pašaknų išsislėgę vandenys susirenka į nedidelę upę Šventąją, tekančią tiesiai į Baltiją, kūdikystę praleido žemaičių pažiba – Jurgis Pabrėža. Maža, bet išdidi upelė – pati viena į jūrą!“ Taip galima būtų apibudinti ir Pabrėžos mokslininko kelią – pats vienas į mokslo jūrą! Taigi, kūrinijos grožis veikė kuklaus berniuko širdį ir protą, formavo meilę ir pagarbą gyvybei, ypatingai augalams. Vilniaus universiteto profesoriui J. Volfgangui J. Pabrėža (1829) rašė, kad „dar vaikas būdamas pamėgau augalus. Juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau. Norėdamas pažinti jų gydomąsias savybes, darydavau tinktūras“.

Būdamas gimnazistu Kretingos pranciškonų gimnazijoje jis ypač domėjosi botanika. Studijuojant Vilniaus Aukštojoje Mokykloje (Universitete), Pabrėžos liudijimu, jam didelę įtaką turėjęs gamtos mokslų profesorius Ferd. Špitznagelis, kurio paskaitose jis ir gavo daug taikomosios botanikos teorinių - praktinių žinių bei atliko augalų apibudinimo pratybas. Studijų metais Pabrėža pradeda rinkti augalų herbarą, kurį,  stodamas į sukilėlių gretas palieka jauniausios sesers Onutės globai.

Po įšventinimo į kunigus, Pabrėža tarnavo įvairiose Žemaitijos parapijose, keliavo po apylinkes rinkdamas augalus herbaro sudarymui ir botaniniams tyrimams. Kasdieniniai pastoraciniai rūpesčiai parapijose Pabrėžą atitraukdavo nuo augalų rinkimo, knygų rašymo, herbaro sudarymo ir botanikos studijų. Tai buvo viena iš priežasčių apsisprendimui 1816 m. atsisakyti kunigo tarnystės ir stoti į Kretingos pranciškonų (bernardinų) vienuolyną.

Atlikęs savo pareigas vienuolyne, ištisomis dienomis jis rašydavo, o jei tekdavo vykti į aplinkines apylinkes pamokslauti, po bažnytinių pareigų jis leisdavosi į to miestelio apylinkes ieškoti retų, jo dar neužtiktų, ar gerai neištirtų augalų. Iš likusių herbaro etikečių galima atsekti Pabrėžos keliones po Vakarų Žemaitijos pievas, laukus, miškus ir pelkynus Palangos apylinkėse, Darbėnų, Laukžemio, Lenkimų, Skuodo, Mosėdžio, Salantų, Žagarės, Žarėnų, Plungės, Gargždų. Ypač daug herbaro augalų, surinkti Žagarės apylinkėse. Tos progos jis nepraleido ir 1827 m. kai Vyskupo buvo nusiųstas sakyti pamokslų lietuviams katalikams į Mažosios Lietuvos Šilgalius. Čia jis praturtino savo žolyną daugeliu augalų, rastų apylinkės paliose ir miškuose. Pabrėža rašė, kad „savo žolinyčioje turėjęs apie 800 augymių“. Iki šių dienų yra išlikę tik 56 augalų rūšių herbaro lapų, kurie saugomi Gamtos tyrimų centro Botanikos institute Vilniuje.

J. A. Pabrėžos augalų herbaro pavyzdžiai

J. A. Pabrėža palaikė nuolatinį ryšį su Vilniaus universiteto profesoriais – botaniku J. Jundzilu, farmacininku ir farmakologu J. Volfgangu, kurių įžvalgos ir patarimai augalų rinkimo ir apibudinimo klausimais padėjo gilintis į Lietuvos augalijos tyrimus. Minėti profesoriai parūpindavo ir to meto garsių mokslininkų – Ž. Žilibero, S. ir J. Jundzilų, S. Gorskio, J. ir A. Sniadeckių ir kt. literatūra.

1821 m. profesorius J. Jundzilas, herbarizuodamas augalus, keliavo po Žemaitiją ir Kretingoje aplankė J. A. Pabrėžą. J. Jundzilas davė Pabrėžai vertingų nurodymų augalų rinkimo ir apibudinimo klausimais, nurodė literatūrą botanikos mokslo studijoms. Per pažįstamus žemaičius, gyvenančius Vilniuje, Petrapilyje, Rygoje, J. Pabrėža persisiųsdavo botanikos knygų, jas studijavo, darė plačius konspektus, o kartais išversdavo į žemaičių ar lenkų kalbas.

Surinkęs daug medžiagos apie Žemaitijos augaliją, J. Pabrėža ėmėsi rašyti botanikos vadovėlį aukštajai mokyklai lietuvių kalba (žemaičių tarme). Tam darbui, pirmiausia, reikėjo sukurti lietuvišką botaninę terminiją, pritaikyti augalams lietuviškus mokslinius pavadinimus, laikantis Linėjaus sistemos. Tai yra didžiausias J. Pabrėžos nuopelnas Lietuvos botanikos mokslui. Per daugiau nei 10 metų buvo parašyti 3 žodynai:

1821 m. - Dictionarius Botanicum Latino Samogiticum (Lotyniškai žemaitiškas botanikos žodynas) su 860 augalų pavadinimais (papildytoje redakcijoje – 1400 augalų pavadinimai);

1834 m. - Wardaa tayslyynee Augimiu (Vardai sisteminiai augalų);

1834 m. - Sryje Balsenyyny. Biiluu Žemayt. Lotinyynių (Alfabetinis lietuviškai lotyniškas augalų morfologijos terminų žodynas), 505 p.

Po šių darbų J. Pabrėža ėmėsi didžiausio (1000 p.) botaninio mokslinio veikalo Tayslos augumyynis (Augalų sistema), kurį rašė 8 metus (1843 m.). Rankraštį sudaro dvi dalys:

-          pirmoje nurodoma literatūra, aptariama augalų sandara, paaiškinami augalų morfologijos terminai;

-          antroje (980 p.) pateikiama augalų sistematika, kurioje aprašyti 643 žiediniai augalai ir apibudintos 150 sporinių augalų ir grybų gentys, be lietuviškų ir lotyniškų, dar pateikia latviškų, vokiškų ir lenkiškų augalų vardų.

Šio veikalo leidybai buvo paskirti pinigai - 1000 olandiškų muštinių, tačiau sumanymas liko nerealizuotas. Praėjus 50 metų po J. Pabrėžos mirties, 1900 m. „Dirvos“ žurnalas (JAV) išleido dalį (166 psl.) rankraščio pavadinimu „Botanika arba Taislius Auguminis“. Antrasis leidimas pasirodė 1910 metais.

Taislius augyminis rankraščio pavyzdžiai

2008 m. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos „Taislius augyminis“ rankraštis (saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje) buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektas. Bendradarbiaujant trims institucijoms: Gamtos tyrimų centro Botanikos institutui, Lietuvių kalbos institutui ir Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, 2009 m. buvo išleista pirmoji rankraščio dalis, 2014 m. – antroji, o 2015 m. – trečioji. Knygų rengimą ir leidybą finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvos mokslo taryba.

Pabrėžos floristiniai darbai:

1.    Pirmą kartą aprašė 5 naujas rūšis ir 3 varietetus;

2.    Įvertino augalų paplitimą Vakarų Žemaitijoje, išskirdamas retesnes ar riboto paplitimo rūšis (18 rūšių).

Šiandien Lietuvoje yra saugomos 167 induočių (Tracheophyta) augalų rūšys. Šiame sąraše yra 8 rūšys dar Pabrėžos aprašytos kaip retos, tai:

1.              Vienagumbis medauninkas – Herminium monorchis (L.) R. Br.,

2.              Miškinė plikaplaiskė – Neottianthe cuculata (L.) Schltr.,

3.              Šalmuotoji gegužraibė – Orchis militaris L.,

4.              Pelkinė uolaskėlė – Saxifraga hirculus L.,

5.              Melsvasis gencijonas – Gentiana cruciata L.,

6.      Siauralapis gencijonas – G. pneumonanthe L.,

7.      Vaistinis kietagrūdis – Lithospermum officinale L.

8.      Daugiametis patvenis – Swertia perennis L.

Apibendrinant J. A. Pabrėžos botaninius tyrimus, pasidalinsiu brolio V. Gidžiūno mintimis, kuris rašė, kad „jei Pabrėža nieko daugiau, išskyrus tai, ką jis nuveikė tyrinėdamas Žemaitijos augmeniją, nebūtų nuveikęs, jau to pakaktų, kad jis būtų minimas tarp įžymių XIX šimtmečio lietuvių“. Apie Pabrėžos veikalo Tayslius auguminis išsamumą galima spręsti lyginant jį su J. Jundzilo Opisanie rošlin ir P. Snarskio Vadovu Lietuvos augalams pažinti. Jundzilas savo veikale aprašė 519 žiedinių augalų, Pabrėža gerokai viršijo, aprašydamas 643 augalus. Snarskis nedaug papildė Pabrėžos aprašytų augalų sąrašą, savo veikale pateikdamas 698 žiedinių augalų aprašymus. Botanikas prof. Dagys, įvertindamas Pabrėžos įnašą į botanikos mokslą rašė, kad „Vytauto Didžiojo Universiteto Botanikos žodyno komisija su gilia pagarba studijavo šį didįjį kun. Pabrėžos darbą (Tayslius auguminis), stebėjosi autoriaus darbštumu ir kruopštumu: juk jis vienas pats, beveik neturėdamas medžiagos, pirmasis smulkmeniškai išdirbo, sukūrė lietuvišką botanikos terminologiją ir augalų vardyną.

Apie botaninių terminų kūrimą supažindinsiu Jus, mieli skaitytojai, kitoje pasakojimų dalyje apie tėvo Ambraziejaus talentus.

JAV išleisto Taislius augyminis veikalo titulinis puslapis ir 2009 m. išleistos knygos viršelis

 Parengė doc. Rita Jankauskienė.

Vilties Miestas, 2021