„Man regis, jog žmonės turi grįžti prie vilties rasti tiesą.“ (Šv. Augustinas, Epistulae 1, 1)

Klaipėdos universitetas tęsia renginių ciklą „Vydūnas – Tautai ir Valstybei“. Šeštojo renginio metu, kuris vyko rugsėjo 9 d. Stasio Vaitiekūno auloje (H. Manto g. 84), buvo pristatyta Rimos Palijauskaitės knyga „Vydūnas apie tikėjimą“. Čia pateikiama br. Benedikto refleksija apie knygą.

„Man regis, jog žmonės turi grįžti prie vilties rasti tiesą.“

(Šv. Augustinas, Epistulae 1, 1)

Man visada labiau patinka klausti, negu atsakyti į klausimą. Kodėl? Pats Vydūnas mus moko ir prašo: „Nenustokime klausę.” Klausimai mus vienija, o atsakymai labai dažnai atskiria. Savo pamąstymą apie Vydūno tikėjimą pradedu stabtelėjimu: „Ar visagalis Dievas gali sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų?” Šis klausimas drauge yra ir atsakymas, liudijantis Dievo omnipotencijos paradoksą, t. y. Dievo visagalybės, absoliučios galios paradoksą. Šį klausimą per amžius lukšteno įvairūs filosofai. Vieni teigė, kad negali būti visagalio, o kiti aiškino, jog šis paradoksas kilo iš nežinojimo ir pikto omnipotencijos supratimo. Iš tiesų tai yra loginė nesąmonė. Panašių galime prigalvoti ir mes, pavyzdžiui, ar Dievas gali sukurti apvalų kubą?.. Bet mano atsakymas yra teigiamas. Taip. Visagalis Dievas gali sukurti tokį akmenį, kurio pats nepakeltų, ir tas akmuo yra žmogus.

 

Daugelis iš mūsų tikėjimą Dievu apleidome paauglystėje, kažkaip nesuvedėme galų, neįžvelgėme protingumo, atsirado vidinis prieštaravimas Bažnyčios skelbiamai dogmai apie svarbiausias keturias tikėjimo tiesas: 1. Yra vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia; 2. Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, Dievo Sūnus, yra tapęs žmogumi ir numiręs dėl mūsų išganymo; 3. Dievas yra teisingas: už gerus darbus duoda dangų, už piktus – baudžia pragaru; 4. Žmogaus siela nemiršta.

 

1989-1992 m. man teko studijuoti dogmatinę teologiją Romoje, popiežiškajame šv. Antano universitete, kur jau buvo kalbama apie dogmų istoriją, o ne apie dogmą kaip įstatymą tikėti tik taip ir ne kitaip. Prisipažinsiu, sovietmečiu mano intelektinį ir dvasinį vystymąsi brandino ir mūsų aptariamas šviesuolis Vydūnas. Anuo metu jis buvo artimas ir svarbus kiekvienam ieškančiam tiesos žmogui. Todėl knygos „Vydūnas apie tikėjimą“ pasirodymas, nors ji ateityje ir netaptų chrestomatiniu vadovėliu apie tikėjimą, yra savalaikis. Tikyba yra esmingai svarbus klausimas. Mano giliu įsitikinimu, žmogaus gyvenimą, jo vidinę pusiausvyrą ir patį likimą nulemia tai, kokį Dievo įvaizdį jis neša savo širdyje. Pritariu Vydūnui, kuris sako: „Tokio Dievo, kaip jį kiti įsivaizduoja, nėra.” Dar kitame straipsnyje jis teigia: „Tikinčio žmogaus esybė yra kiek kitokia, negu netikinčio.” Čia darau takoskyrą: tikintis Dievą žmogus savo tapatumą suranda Biblijos pasakojime apie pasaulio sukūrimą: jis yra sukurtas panašus į Dievo paveikslą, o Dievo netikintis žmogus susikuria į save panašius dievus, ir tie dievai pateisina įvairias žmogaus daromas niekšybes. Vydūnas, kuris mėgo cituoti katalikų Bažnyčios mistikus, pvz. garbingąjį Meistrą Ekhartą, Angelą Silezietį ir kt., padėjo suvokti, kad „Dievas yra tokioj šviesybėj, į kurią kelio nėra. Kuris pats netampa ta šviesa, tas Jo nemato niekada” (Angelas Silezietis).

XX a. pradžioje tik keletas Europos teologų išdrįso domėtis kinų ar indų dvasinėmis patirtimis. Vydūnas vienas jų, todėl Dievo artumą žmogui suvokė ypatingai. Dievo esamybė žmoguje yra gili ir tuo pat metu slėpininga. Jis cituoja kinų filosofą Laodzi: „Viskas, ką tu regi, yra Tao (Dievas), bet Tao nėra tai, ką tu regi.” Tačiau žmogus Tao (Dievą) atpažįsta savo vidinėje gelmėje. Katalikų bažnyčios mokslininkas, šventasis Augustinas sako: „Neik išorėn, bet grįžk į savo vidų; tiesa gyvena žmogaus viduje; jei rasi, kad tavo prigimtis yra kintama, perženk save patį. Tačiau atmink, kai peržengi save patį, peržengi protaujančią sielą, todėl siek ten, kur įžiebta proto šviesa“ (De vera religione, 39, 72). Lygiai tą patį jis pats pabrėžia garsiu posakiu „Išpažinimuose“, Dievo garbei parašytoje dvasinėje biografijoje: „Sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdys nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje“ (I, 1, 1). Labai vydūniška… Jis, Vilhelmas Storosta, rašo: „Vėlgi pats žmogus turi pasidaryti tam tinkamas: turi išmokti pajausti kilnybę, šventybę, meilę ir t.t.”

Nutolimas nuo Dievo yra tolygus nutolimui nuo savęs. Pagal Vydūną, „nėra žmogaus be Dievo, kadangi nėra žmogaus be idealo…” Apie tai IV a. rašė Augustinas „Išpažinimuose“ (III, 6, 11): „Tu buvai mano viduje giliau nei pati giliausia mano gelmė ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis (inferior intimo meo et superior summo meo).“

Nemokėčiau įvardinti tos įvykių visumos, kuri atvedė Vydūną į susitikimą su Dievu. Džiaugiuosi, kad šiandien galime padėkoti knygos sudarytojai Rimai Palijanskaitei, ramiai, tyloje galime permąstyti  Vydūno tikėjimą, jo dvasingumą kaip virsmą, autentiškai perkeičiantį kiekvieno žmogaus gyvenimą. Melskimės, kad Viešpats Dievas per Jėzų Kristų suteiktų mums šią malonę ir mes būtume Jo ramybė, taika ir grožis.

Dėl šios knygos mes galime pamatuotai stebėtis, kokią intensyvią intelektinę ir dvasinę kelionę išgyveno ir patyrė mąslusis Vydūnas, kaip giliai ir išmintingai jis sugebėjo tai perteikti savo raštuose. Labai glaustai galime sakyti - jam buvo svarbus žmogaus likimas. Žmogus, nutolęs nuo Dievo, nutolsta ir nuo savęs, tampa svetimas sau, savęs nebeatpažįstantis. Ir vice versa: žmogus gali rasti save tik sutikdamas Dievą: „Taip jis grįš pas save, pas savo tikrąjį aš, tikrąją tapatybę” (šv. Augustinas). „Tik tas yra laimingas, kuris yra pasiekęs vidinę kilnumo būseną, iš kurios plūsta palaima ir džiaugsmas”, - sako Vilhelmas Storosta.

O mes ar turime drąsos ir noro paklausti Vydūno, ką jis norėtų pasakyti šiandienos žmonėms? Galvoju, kad ir šiandien jo pagrindinis rūpestis būtų išlaisvinti žmones iš prietarų.

Savo tekstą noriu baigti viena iš gražiausių šv. Augustino Išpažinimų maldų (X, 27, 38): „Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko, jei nebūtų tavyje, [visai] nebūtų. Pakvietei, sušukai ir suskaldei mano kurtybę, suspindėjai, sublyksėjai ir nuvijai mano aklybę, paskleidei savo kvapą, aš įkvėpiau ir ilgiuosi tavęs, paragavau ir alkstu, ir trokštu tavęs, tu palietei mane ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu.“

Perfrazuodamas V. Mykolaitį-Putiną, kuris rašė, kad Vydūnas savo raštais padarė didelę įtaką „laisvamanėjančiai” jaunuomenei, šiandien noriu priminti  „kreizėjančiai” lietuvių tautai Vilhelmo Storostos vienintelį norą: „Vien tai turiu akyse, kad mūsų tautiečių žmoniškumas tarptų ir stiprėtų.”  Linkiu, kad Vydūno raštai vis dažniau būtų skaitomi ir kolektyviai apmąstomi.

Br. Benediktas

Klaipėda, 2021 09 09

Vilties Miestas, 2021