VILTIS PRIKLAUSO VISIEMS

                             Žmonės tarp savęs nesutinka, dėl to ir gamta nerami... – štai paprastas išminties krislas, įbertas į pirmą Šeštąją dieną. Jį įbėrė ne pats rašantysis, Vaidotas Daunys, o sutiktas Vėlinių dieną žmogus. Pašalietis, pakeleivis, žmogus...

                      Kalbėti ne vien sau, klausytis ne vien savęs, prabilti ne vien savo balsu – tai Vaidotui ne tik būdinga, bet, regis, ir būtina. Jis tarsi savaime rinkosi tokį gyvenimo ir rašymo stilių, kuris leistų matyti, girdėti ir suprasti daug daugiau, negu duota vienam žmogui. Pasirinkus šį būdą, tenka kalbėti ir už kitus. Taip išauga ir prasiplečia gyvenimas.

                      Ateiname į šį pasauli, kad apvaldytume jį; bet ateiname ir tam, kad nepažeistume jo tvarkos. Vaidotas daug stipriau jautė antrąjį pašaukimą.

                      Visa savo prigimtimi jis troško bendrauti, klausytis, klausti, užsirašyti. Jam nekildavo ranka užtvenkti žodžių upę, nutildyti stovintį šalia žmogų. Priešingai: jis skubėdavo įpūsti gimusiam žodžiui ar minčiai naują alsavimą – išspausdinti ar paskelbti juos. Tai buvo leidėjo ir redaktoriaus aistra.

                      Pats Vaidoto rašymas dažnai primindavo redagavimą; jam retai kada prireikdavo idėjos, kuri kaip paukštė neštų virš vaizdinių, virš žodžių, virš teksto. Jau pats ištariamas žodis jam buvo ir jo idėja.

                      Ne svetimas jam buvo ir džiaugimasis detale, minties atspindžiu, užuomina, šešėliu. Iš prigimimo jis gavo metafizinį alsavimą, be kurio nebūtų tapęs poetu. Pirmąjį eilėraštį parašė neturėdamas nė septynerių.

                      Būdamas to paties amžiaus išleido ir pirmąjį savo vaikišką laikraštį...

                      Žodį „redaktorius“ pasirašė anksčiau negu „poetas“. Tikriausiai būta čia ir instinktyvaus apsisprendimo: poetu turi būti pavadintas kitų, redaktoriumi tampi pats.

                      Šie pirmieji kelio ženklai ėmė lemti visą tolesnį gyvenimą. Tai reiškė nuolatinį sielos dėmesį žodžiui ir jo formai, nuolatinę idėjos ir jausmo priešpriešą; reiškė ir paklusnumą minties diktatui. Šie ženklai sudarė ir pirmąją būtiną erdvę kūrėjo alsavimui.

                      Tas alsavimas buvo labai lietuviškas, vadinasi, neatsiejamas nuo kultūrininko veiklos. Tai reiškė: bendruomenės kūryba privalai rūpintis daugiau negu saviraiška.

                      Ši kultūrinė pozicija anksti ėmė gilinti savimonę ir savianalizę. Muziejininkų sūnus, vaikystėje gyvenęs Maironio namuose Kaune, Vaidotas labai anksti pajunta istorijos trauką ir įpareigojimus.

                      Būdamas šešiolikos metų jis parašo pirmą dramą ,,Krėva“... Vėliau, baigdamas Vilniaus universitetą, vos nesiima rašyti disertacijos apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Dar vėliau, 1985-aisiais, išeina pirma poezijos knygelė Metų laikai, ir – daugiau jis nebeleidžia savo poezijos knygų...

                      Vadinasi, sielos energija telkėsi ir tryško kitokių sumanymų vaga. 1984 metais Vaidotas jau baigė rengti pirmąjį kultūrinį leidinį – jaunųjų kūrybos almanachą Veidai. Tuo metu jau dirbo ir redaktoriumi Pergalėje.

                      Gana sparčiai, nepraslinkus nė dešimčiai metų, jis iškelia savos leidybinės veiklos vainiką. Du leidiniai – Žvaigždutė ir Regnum – įrėmino kūrybos horizontus: nuo atsidavimo vaikams iki atsidavimo grynosios dvasios pasauliui. Bet dar iki Regnum jau buvo pradėti Krantai – meno kultūros žurnalas, pirmas ir vienintelis tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje. Krantais Vaidotas Daunys ir bus bene giliausiai įsirėžęs į mūsų kultūros kūną ir dvasią. Nuo pradžios iki pabaigos tai buvo jo sielos veidrodis, suspindęs 1989-aisiais, antraisiais Sąjūdžio metais. Nepriekaištingos leidybinės kultūros, saiko, subtilumo, gilios informacijos leidinys – tai ir yra Krantai. Daugybė meno ir minties kultūros reiškinių atplaukė prie mūsų Vaidoto Daunio Krantais.

                      Krantai – vienas tolerantiškiausių periodinių leidinių, modernaus pasaulio kūdikis. Būtent Krantais Vaidotas įrodė, kad tikrasis redaktorius privalo būti erdvios sielos, šviesus, pakantus, suprantantis. Jam buvo nesunku tai padaryti – tereikėjo šiek tiek laiko, kad prasiskleistų gėlės, kurias jis augino savyje. Vėliau jomis grožėjosi ir Šeštosios dienos skaitytojai.

                      Krantuose jis skelbė ne itin daug savos kūrybos.

Nes mano žodžiai sklaidės kaip dulkės,

O mano tėvynė — kaip vienišojo iliuzija.

                                                                 (Krantai, Nr. 10/11)

                      Šios eilutės – eilėraščio Dantei fragmentas. Vaidotas jautė ypatingą sielos artumą didžiajam florentiečiui, ruošėsi rašyti apie jį studiją, mokėsi italų kalbos. Liko eilėraštis, saulės blyksnis virš Lietuvos ir Florencijos, kurią jis spėjo pamatyti.

                      Laisvė? Tai laisvė. Vos spėdamas suktis redaktoriaus ir leidėjo girnose, dar mąstai apie Renesansą? – vadinasi, esi laisvas kaip paukštis. Vaidotas pasakytų: laisvas kaip krikščionis. Laisvas kaip kuriantis žmogus. Laisvas, nes mylintis. Laisvas, nes regintis kanoną.

                      Kanonas yra ne praeities, o šiuolaikinio meno problema... Į laisvę besiveržiantis ir savitiksliškumo absurdą patiriantis menas išsigelbėjimo ieško atsigręždamas... Kanonas yra laisvės stebuklas. Reikia ypatingo laisvės pojūčio, idant pasiryžtum ištarti  ,,Teve mūsų... “ ir idant ištartasis kanonas virstų laisvės kokybe (Krantai, Nr. 21).

                      Neatsitiktinai jis taip mylėjo J. S. Bachą. Tai kultūrinio konservatoriaus meilė.

                      Papuošianti ir apsunkinanti gyvenimą krikščionybė Vaidotui nieko bendro neturėjo su ideologija. Ideologija Lietuvoje – visuomet politika, o politika – vartojimo, ne kūrybos sritis. Sveikas protas – sunkiausias gyvojo krikščionio uždavinys, ir Vaidotas negalėjo nuo šio uždavinio nusisukti. Matyk daiktus ir žmones tokius, kokie jie yra iš tikrujų – štai ką turi daryti sveiko proto krikščionis. O redaktorius ir leidėjas dar privalo pasakyti tai ir spausdintu žodžiu. Visuomenės ir valstybės lūžio metu padaryti šitai ne taip paprasta.

                      Tuo laiku ir atėjo Šeštosios dienos bei Naujosios Romuvos metas.

                      Šeštoji diena, imta skelbti šestadieniniuose Lietuvos ryto numeriuose, yra bene aukščiausia tribūna, iš kurios Vaidotas prabilo šimtams tūkstančių širdžių. Jis puikiai suprato, kad naudodamas vaizdžią sveiko proto kalbą privalo daryti svarbiausia – paliesti paprastą žmogaus širdį. Nes ten, širdyje, glūdi visas lietuvio pasaulis. Vadinasi, pats irgi privalėjo šnekėti iš širdies.

                      1992 metų lapkrity, pradėdamas Šeštają dieną, jis jau buvo supratęs gyvenimo galybę, perpratęs lietuviškąsias gyvenimo formas. Tuo metu lietuvių inteligentija buvo esmingai susiskaldžiusi, susikalbėjimo erdvė spaudėsi i kumštį. Vieni tapo užakusiais ideologais, kiti – šaltaisiais intelektualais. Vaidotas nepasuko į jokį lagerį, liko vietoje – ten, kur stovėjęs. Liko tradiciniu Lietuvos inteligentu – ramiu, susikaupusiu. Ir kupinu rūpesčio, nuolat klausiančiu: ar mūsų tiek daug, kad valdžia butų verta mūsų?

                      Tas klausimas kirto į kaulų smegenis: be tradicinių inteligentų lietuvių kultūra XXI amžiuje liausis kvėpavusi.

                      Įtūžis, politinė bei ekonominė nauda – svetimos inteligentui stichijos. Svetima tai Lietuvai. Buvo svetima....

                      Apie visa tai Vaidotas rašė Šeštojoje dienoje.

                      Rašė kaip konservatyvusis, taikusis kultūros žmogus.

                      Bet nepakako ir to.

                      Meilės ir šviesos erdvėje subrendo paskutinis kultūrinis žygis – Naujoji Romuva. Unikalus 1931-1940 metais ėjęs kultūros gyvenimo savaitraštis buvo išugdęs ne vieną lietuvių inteligentų kartą. Vaidotas ryžosi tęsti Juozo Keliuočio darbą. Buvo jam pasiruošęs labiau negu bet kas kitas. Tikslai liko tie patys: Naujoji Romuva, kaip ir aną dešimtmetį, turėjo tapti Lietuvos kultūrinio gyvenimo metraščiu, o laikui nubėgus – ir enciklopedija. Skirtumas buvo tik tas, kad įgyvendinti šiuos tikslus turėjo būti daug sunkiau negu J. Keliuočio laikais. Mes gyvename po daug didesnės atsakomybės svoriu ir ženklu negu prieškario Lietuva. Kultūrininko dvasia įpareigoja daug daugiau negu 1931-aisiais.

                      1994 m. spalio 2 dieną Vaidotas užrašo dienoraštyje:

Naująją Romuvą (pirmąjį numerį) iš tiesų padariau iš substancijos. Pirma padariau ir tik paskui – šiandien! – atsiverčiau 1931-ųjų Naujosios Romuvos komplektą. Kiek daug tuose pirmuose Keliuočio numeriuose patetikos ir eklektikos! Atributikos! Nieko kito nelieka, kaip vėl užsimerkus – įsiklausyti į substancinius dalykus, kurie tuose numeriuose alsuoja. Įsiklausyti ir dirbti.

                      Suspėjo suredaguoti šeštąjį (500-ąji) numerį.

                      Substancija, esmė, gelmė – tai ne tik idealaus Naujosios Romuvos redaktoriaus siekiai. Tai gyvenančio po Regnum ženklu, gyvenančio savojoje Karalystėje žmogaus aistra. Todėl nė kiek nenuostabu, kad ši aistra pareikalauja taisyklių, kurios iškeltų dvasios namų sienas. Pirmajame 1995 m. Naujosios Romuvos numeryje tokios kūrybos taisyklės suformuluotos:

– Naujoji Romuva pripažįsta, jog pasaulyje egzistuoja objektyvūs kriterijai, pavyzdžiui, meilė ir teisybė;

– Naujoji Romuva yra krikščioniškasis kultūros žurnalas, teigiantis plačiausią tradiciniais idealais motyvuotą tolerancijos skalę;

– Naujoji Romuva yra tautinę civilizacija – atvirą ir kūrybišką – puoselėjantis leidinys;

– Naujoji Romuva teikia pirmumą asmens laisvei, kuri yra laisvos ir autoritetingos valstybės pamatas;

– Naujoji Romuva yra visuomeninis, bet ne politinis leidinys, – į politiką jinai žvelgia tik kaip į vieną žmogiškosios kūrybos sričių;

– Naujoji Romuva kviečia bendradarbius kurti žurnalą kaip pasipriešinimą provincializmui, nekritiškumui, inertiškoms gyvenimo formoms;

– Naujoji Romuva yra aktualiojo „dabar“ puoselėtoja, – jai rūpi naujumas ir romumas kaip dvi žurnalistinio meno taisyklės.

                      Be galo svarbu, kad šios taisyklės – septyni principai – taikytos ne vien Naujajai Romuvai. Tai ir Šeštosios dienos, o ir kone visos Vaidoto kūrybos credo.

                      Principai nuoseklūs. Paskutinysis jų – priesakas visai žurnalistinei epochai, kurią Vaidotas, pasitelkdamas H. Hesse, vadino „feljetonistine“. Pats buvo tapęs nenorom žurnalistu, įmerkęs plunksną Šeštosios dienos tribūnoje. Todėl jam pačiam šie principai buvo būtini kaip oras, nes matė, kaip meilę ir teisybę vis labiau ,,kuria“ spauda, o ne gyvenimas ir Dievas.

                      Ką reiškia sakyti, kad pasaulyje egzistuoja objektyvūs kriterijai? Tikėti, kad tie kriterijai – meilė ir teisingumas? Be politikos? Mūsų amžiuje, kai net pats gyvenimas nebelaikomas objektyviu, tikru? Kai akis gožia įsitikinimas, jog žmogus tėra atspindėtas televizijos ekrano ir laikraščio puslapio – padaras? Kai nihilizmas tampa vienintele tikra „pasaulėžiūra“?

                      Vaidotas viso to nuolat klausė, krimtosi ir apie tai šnekėjo. Ir rašė amžinybės kryptimi.

                      Vienas paskutiniųjų įrašų jo dienoraštyje: Meilės jausmui irgi gresia nepaprastas pavojus, kadangi jis tikras (Jorge Luis Borges). Tačiau šį įrašą nustelbia kitas, ankstesnis: Viltis priklauso visiems, kurie viliasi, jos niekas neturi teisės privatizuoti, nusavinti.

                      Viskas taip paprasta. Kad šitai įrodytum, reikia nugyventi bent trisdešimt septynerius metus.

1995 m. rugsėjis

Įvadas iš knygos:

Šeštoji diena : esė. – 1995. – 250 p. – Daunys, Vaidotas (1958-1995)

(Kultūros žurnalo „Santara“ biblioteka ; 32).