VI – asis Velykų sekmadienis, 2021 gegužės 9 d. „Kad jumyse būtų manasis džiaugsmas“ (Jn 15, 11)

Br. Benediktas Jurčys

Mielos seserys, broliai! Ar jūs įsivaizduojate save, savo draugus ir, apskritai,  gyvenimą lyg malonės konteinerį, pripildytą Jėzaus džiaugsmo? Neabejotinai, tai mus labai išskirtų iš visų kitų, nepažįstančių, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus. Bet klausimas, ar mes norime, kad mūsų, krikščionių, išskirtinis ženklas būtų džiaugsmas, kuriam nieko netrūktų? Ar ne dažniau mes pasirenkame kryžių ir parkritę liūdni ir apleisti aimanuojame? Žinoma, taip, norime džiaugsmo, bet, prašau, atsakykime be click ir be like, o savo gyvenimu. Autentiško džiaugsmo šaltinis yra meilė, kuri nėra tik sentimentas.

Evangelijos pagal Joną 13 skyrius pasakoja apie Jėzų, kuris „žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė savo meilę iki galo. <…> Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs” (Jn 13, 1 – 5). Po šios tarnavimo liturgijos jis sako: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15). Šis pasakojimas nėra apie tai, kaip mes turime plauti vieni kitiems kojas, kokia turėtų būti vandens temperatūra, ar būtina vartoti vardinius šampūnus, kurias vietas labiau patrinti, kokiais rankšluosčiais jas nušluostyti... Dar blogiau, jei kompiuterio ekrane nuspaudę like liksime sėdėti fotelyje ir lauksime, kad atėjęs mums tarnauti Dievas nuplautų kojas. Ir dar, tik įsivaizduokime, susitapatinę su apaštalu Petru, imsime šaukti: nuplauk ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!..

Man pačiam įdomu, kad Jėzus, atlikęs darbą, pradeda mokiniams pasakoti, ką tai reiškia. Beje, mes visi linkę kalbėti apie Jėzų, daug kalbėti ir nieko po to nedaryti, kad mūsų ištartos maldos žodžiai taptų kūnu. Jis sako: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17). Dar priduria: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13, 34). Gan dažnai mūsų meilė yra vienos krypties. Jėzus kalba apie abipusę meilę per tarnystę, per kojų plovimo liturgiją. Tai visiškai nauja gyvenimo kokybė. Jėzus nori, kad mumyse būtų jo džiaugsmas: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 16 - 17). Be meilės vaisių krikščionio nėra, o jeigu jis vis dėlto sakosi esąs krikščionis, tai – popierinis krikščionis, kurio gyvenimo knygos puslapiuose surašytas scenarijus ne pagal Jėzų. Mes turime teisę kalbėti apie Vakarų civilizaciją, kurios vaisius subrandino katalikų Bažnyčia: valstybės, miestai, universitetai, ligoninės, tarptautinė teisė, muzika, architektūra, astronomijos mokslai. Tai ne kas kita, o Jėzaus įsakymo vienam kitą mylėti vaisiai.

Atsiminkime, tai nėra Mozės Dievo 10 įsakymų papildymas dar vienu, nauju Jėzaus meilės įsakymu: 10 + 1. Jėzus buvo persekiojamas, nes jis akivaizdžiai nesilaikė Mozės nustatytos tvarkos. Ar mes turime laikytis Mozės surašytų įsakymų? Geras klausimas! Jėzus niekur ir niekam nepasakė, kad mes jį turėtume mylėti, bet įsako vienam kitą mylėti. Jam asmeniškai mūsų meilės nerūksta. Jam ir tarnai nereikalingi. Mes esame jo draugai. Dar daugiau: meile, kurią Tėvas myli savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, Jėzus dalinasi su mumis ne doktrinos ar mokslo keliu, bet savo dieviška širdimi ir gyvenimu! Jis myli mus iki galo; pasidalina su mumis intymiausia savo meile dangiškajam Tėvui, įvesdamas mus į Dievo slėpinio gelmę. Jis nieko sau nepasiliko...  

Jėzaus draugai myli vienas kitą, nes jis amžiams pašventino mūsų draugystės tiltus. Todėl nesaugokime šio įsakymo knygose. Meilės ir džiaugsmo pagauti mes tiesiog tęskime Jėzaus darbus. Krikščionių bendruomenė nėra statiška, kuri laukia, kad po pandemijos sugrįžtų tikintieji, ateitų žmonės. Bažnyčia yra dinamiška. Ji – nuolatiniame ėjime, džiaugsmo nešina dalyvauja šeimų gynimo marše. Ji eina link žmogaus, kuris atsidūrė žemiau dvasinio skurdo ribos. Eina tam, kad gyvenimo momentiškume ir trapume atneštų amžinumo dvelksmą.

Br. Benediktas Jurčys

Vilties Miestas, 2021