VI eilinis sekmadienis - „Bevilčiai religijoje“

VI eilinis sekmadienis, vasario 14 d.

Brolio Benedikto katechezė: „Bevilčiai religijoje“ (Mk 1, 40 – 45)

Gerosios Naujienos pirmąjį skyrių evangelistas Morkus baigia pasakojimu apie  raupsuotojo išgydymą tam, kad skleidžiamos žinios naujumas vestų skaitovą į autentiškas dvasinio gyvenimo permainas. To mūsų dar niekas nemokė. Būtent: Dievas žmonių nediskriminuoja, jų neskirsto į švarius ir susitepusius, nemarginalizuoja. Dievo tautoje nėra bevilčių žmonių, nėra depresuojančių ar desperatiškai traumuotų. Apskritai kiekvienos religinės valdžios užduotis yra suskirstyti ir katalogizuoti žmones į šventus ir nuodėmingus, vertus ir beverčius, naudingus ir nuostolingus, savus ir imigrantus. Pavyzdžiui, mūsų atveju (Mk 1, 40-45), anonimas, bevardis raupsuotasis nėra tik ligonis. Religinėje institucijoje jis – nuodėmių maišas, gyvas lavonas, kurį asmeniškai pasmerkė Dievas. Beje, Biblijos istorijoje yra tik du raupsuotųjų pagydymo epizodai.

Raupsuotieji laikėsi atokiai nuo gyvenamųjų vietų be teisės prisiartinti arčiau miesto ar kaimo tipo gyvenviečių, o pamatę besiartinantį žmogų turėdavo šaukti: nešvarus, nešvarus. Iš Morkaus pasakojimo suprantame, kad mūsų raupsuotasis girdėjo apie Jėzaus išgydymus Kafarnaume, jo mokymą, todėl „pas jį atėjo“, nebijodamas nusižengti įstatymui, nors tiksliai nežinojo, kokia bus Jėzaus reakcija jiems susitikus, todėl „atsiklaupęs maldavo“. Būkime tikslesni, raupsuotasis, atėjęs pas Jėzų, neprašo būti išgydytas. Jis nori būti švarus: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40). Atimk iš manęs gėdą! Vos ne kiekviename sakinyje kartojasi būdvardis švarus, tris kartus: „padaryti švarų, būk švarus, tapo švarus“... Jėzus leidžiasi į susitikimą, priima raupsuotąjį į savo artumą. Senojo Testamento kunigas jį būtų vijęs šalin...  Morkaus žinia kitokia. Nuodėmė atkreipia Dievo dėmesį, jis asmeniškai prisiartina prie žmogaus. Žmogaus Kūrėjas žino savo kūrinio trapumą, vargingumą, gyvenimo be Dangaus malonės išsekimą. Dievas nori, kad mes gyventume, būtume paliesti gailestingumo malonės ir nestokotume laimės.

Galime tik įsivaizduoti, ką ši odos liga, raupsai, slepia: prarastą šeimą, darbą, orumą, draugus ir netgi Dievą... Raupsuotasis nori būti švarus, susigrąžinti draugus ir Dievą, nori pradėti gyvenimą iš naujo. Panašu į mūsų situaciją -  kaip bebūtume išvarginti pandemijos, kiekvienas iš mūsų žiauriai norime pradėti kažką naujo versle, bažnyčioje, svajojame apie naujas realybes, kaip pilnai integruotis į visuomenės gyvenimą.

Ar šis susitikimas vyksta tik tarp dviejų žmonių, kurie laužo Mozės nustatytus įstatymus? Jėzus apie tai negalvojo... Jam rūpi sugrąžinti žmogui žmoniškumą, orumą, santykį su Dievu. Jėzus niekada nenusigręžia: „[P]agailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį“ (Mk 1, 41). O Dieve, Jėzau, ką tu darai, lieti raupsuotąjį? Tai uždrausta! Tu gali gydyti per atstumą, kodėl lieti raupsuotąjį!? Nuo šio momento, pagal Mozės įstatymą, Tu pats tampi nešvarus, turi būti išvaromas už visuomenės ribų, į civilizacijos paribius! Tokia yra meilė, Dievas mus jungia, mūsų neatskiria.

Kodėl Jėzus nebijo rizikuoti? Kuo šis asmuo nusipelnė Jėzui? Niekuo. Tokia Dievo valia: Jėzus naikina atstumą, kuris mus atskiria nuo Dievo. Jis liečia mus, kiekvieną iš mūsų: „Noriu, būk švarus!“ (Mk 1, 41). Raupsai baigėsi....

Antroji šios dienos įžvalga: tarp eilučių Jėzus mums sako - nėra teisinga galvoti, kad pas Dievą ateina tik apsivaliusieji.  Ne, Kristaus Bažnyčia nėra aristokratų, geriausių visuomenės žmonių bendruomenė, kuriai tarnauja geriausi vergai. Ne, Kristaus bažnyčioje nėra influencerių, čia – silpniausia visuomenės grandis, nuodėmingieji, kuriuos savo gailestinga ranka nuo žemės pakėlė Dievas. Jis savo gailestingumu mus išlaisvino iš purvo. Ypač šią dovaną artimai išgyveni Susitaikymo sakramento metu, atlikdamas viso gyvenimo išpažintį.  

Bet keista, ir ne tik man, kodėl Jėzus po palietimo liepė jam tuojau pasišalinti? Iš kur jį varo lauk, kodėl? Be abejonės, varo lauk ne iš geografinės vietos, kambario ar kiemo. Taip, jį išvaro ir netgi prigrasina niekada nebegrįžti į tokias religines institucijas, kurios moko, kad Dievas yra dievas, kuris baudžia žmones ir gyvūnus stichinėmis nelaimėmis, karais, virusais, raupsais. Tokios institucijos moko išgalvotų pasakų apie Dievą, toks mokymas yra toli nuo Dievo, bet arti stabų garbinimo. Todėl būkime atidūs ir  atsargūs, kad patys tokiais netaptume, kokiais jie pageidautų mus matyti: bejėgius, nukraujavusius, be vilties. Naujam  gyvenimui prisikėlęs mūsų bevardis pasakojimo dalyvis labai teisingai suprato Jėzaus mokymą, išėjo iš buvusio sąpročio rėmų ir keliaudamas „pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste“ (Mk 1, 45). Mūsų bevardis draugas šiandien eina pasitikti mūsų laikų naujųjų raupsuotųjų, kurie jaučiasi neverti netgi gyventi. Kažką panašaus yra pasakęs ir klasikas F. Dostojevskis: reikia mylėti blogį – taip blogis bus išgelbėtas.