ŠVČ. TREJYBĖ

Auštant pirmajai savaitės dienai po Jėzaus prisikėlimo (mes ją vadiname aštuntąja diena),  Marijai Magdalenai ir kitai Marijai pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir puolusios žemėn apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją. <...> Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus“ (Mt 28 9 - 16).

Apaštalas Matas evangeliją rašyti baigia liūdna nata: jų liko vienuolika. Kur dvyliktasis apaštalas Judas? Kas jam atsitiko? Kas sužeidė apaštalų bendruomenę, kad vieno trūksta?

Tradiciškai, Judo atveju, mes prisimename evangelijos pagal Matą žodžius: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Judas „parduoda“ Jėzų: jis atsiliepė į valdžios interesus, pasirinko pinigus ir taip save sunaikino. Dabar bandykime šią situaciją įvertinti kitu rakursu. Įsivaizduokime apaštalą Judą besimeldžiantį: „Šaukiuosi tavęs:  išgelbėk mane, ir aš laikysiuosi tavo įsakų. Prieš aušrą keliuosi šauktis pagalbos, sudedu viltis į tavo pažadą“ (Ps 119, 146 - 147); „Atpildo Dieve, Viešpatie, atpildo Dieve, pasirodyk! Pakilk, žemės Teisėjau, duok įžūliesiems, ką jie užsidirbo!” (Ps 94, 1 - 2)... Apaštalų svajonės buvo gaivinamos Senojo Testamento dvasia,  pranašų pažadais. O ką Jėzus? Jis griauna mokinių viltis ir mintis apie Izraelio tautos karaliavimą, o jie gi norėjo didumo, pergalių, reikšmingumo valstybės valdyme. Gal Judui pasirodė, kad Jėzus yra pavojinga, „runkelinė“ asmenybė, norinti sukurti savo partiją? Juk viešai nesilaikė Mozės įsakymų, neaukojo Jeruzalės šventykloje avinėlio... Jo pažiūros ir veiksmai darėsi vis pavojingesni visuomenės įprastam gyvenimui, praktikuojamai religijai – šventykloje išvartė stalus, išvijo prekiautojus „narkotikais“! Taigi, Judas – lojalus religinei „aukštuomenei“, to meto privilegijuotam visuomenės sluoksniui. Jis įdavė Jėzų į valdžios rankas kaip liaudžiai pavojingą asmenį - taip pasielgė verčiamas savo religinių įsitikinimų. Jeruzalės šventykla ir visa, kas ten vyko, jam buvo pasaulio šviesa.

Grįžkime prie Vienuolikos. Ar tikrai jie džiūgauja? Tikrai, taip. Po tūkstančio draugystės ir Jėzaus sekimo dienų, jie ima suprasti mažumo grožį. Po susitikimo su Prisikėlusiuoju įvyksta dvasinis virsmas - jie nebenori turėti tarnų, verčiau patys patarnaus prie stalų, nebesiekia turtų, idant tarp jų nebebūtų vargšų, ima suprasti priežasties ir pasekmės santykį, prisikėlimo mirtyje esmę: „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Moterų paraginti apaštalai vyksta į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus.

Šiandien mes esame tie Vienuolika. Mūsų Bažnyčios bendruomenė nusilpo: truputį tiki, bet abejoja, truputį drąsi, bet ir baikšti. Šiandien Jėzus mus kviečia į Galilėją, ant kalno. Bet ką tai reiškia mums? Šį Jėzaus kalną pavadinau Švč. Trejybės vardu su trimis aukštumomis: Palaiminimų, Duonos padauginimo ir Atsimainymo.

Jėzus kreipia mūsų žingsnius iš lygumų – banalumo ir laikinumo – į susitapatinimą su tarnybine Žinia (ne Trejybine!), kurią jis paliko mums kaip Testamentą. Šį kartą Jėzus palydi mus iš pandeminio ir feikinio pasaulio į Palaiminimų kalną, kur dingsta visa, kas pažemina žmogų, į vietą, kurioje tampame Dievo Sūnaus svajonių erdve: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3).

Jėzus tikrai žino, kaip mums padėti. Lydėdamas į Duonos padauginimo aukštumas, Jis moko mus ne religinės doktrinos skelbimo įgūdžių, o kaip duoną kasdienę dalinti: rūpintis kiekvienu išalkusiu, ištroškusiu, nuogu, ligotu, kiekvienu mažiausiuoju broliu ir sese. Ne kas kitas, o Dievo Sūnus, susodinęs minią  ant žolės, kreipiasi į mus: „Jūs duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16).

Daugelis iš mūsų neabejojame, kad Jėzus yra Emanuelis, Eucharistinė duona, įsikūnijęs Dievo Sūnus, kuris negali būti nutolęs nuo žmogaus. Jis visada su mumis, per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Izraelio tautai Dievas pažadėjo būti visuose žmogaus rūpesčiuose. Dieve esame, judame, gyvename be nustatytos datos ir termino. Mums nėra reikalo ieškoti kito „Dievo“, nes Atsimainymo aukštumoje dangiškasis Tėvas kalba: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!” (Mt 17, 5).

Pabaigoje noriu jus pakviesti kartu pasimelsti: Jėzau, Galilėjoje, ant kalno, mokiniai tave pamatę parpuolė ant žemės. Po tūkstančio dienų draugystės su Tavimi ir Tavo prisikėlimo jie vis dar abejojo: ar ištversime persekiojimą ir mirtį dovanodami gyvybę už kitus, kaip atlikai Tu, Jėzau? Vis dar abejojame ir mes: ar tikrai Tavo vienintelė valdžia yra tik tarnauti, o ne dominuoti, vienintelė galia – mylėti artimą? Padėk mums, meldžiame Tave!

Brolis Benediktas