„Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai“

„Septynių paskutinių Jėzaus Kristaus žodžių“, ištartų ant kryžiaus, meditacijos ir pamaldumo pradžia datuojama XII a. Šį dvasinį potyrį išpopuliarino broliai pranciškonai. Netrukus jis įsipynė į bendruomenių dvasingumo audinį ir buvo laikomas vaistu nuo „septynių mirtinų nuodėmių“: puikybės, gobšumo, pavydo, rūstumo, gašlumo, rajumo, tingumo arba vangumo.

Paskutinieji Jėzaus žodžiai mus įveda į gyvenimą, kuriam suteikiame kelionės į amžinąją Dievo tylą prasmę. Ką sakome ir kuo tampame artėjančios mirties - tylos -akivaizdoje ypač paslaptinga. Bandykime perskaityti paskutinius Jėzaus, dieviškojo Sūnaus, žodžius apie Tėvą, apie jį patį ir apie mus taip, lyg būtume jo testamento vykdytojai. Šie žodžiai turi išskirtinį gebėjimą atskleisti, kas iš tikrųjų yra Tėvas, kas yra Sūnus, kas yra Šv. Dvasia ir kas esame mes. Tai septyni paskutinieji Dievo ištarti žodžiai žmogui.

Mūsų tikėjimas Prisikėlimu reiškia, kad mirčiai nepavyko nutildyti Dievo Žodžio ir kapo tyla jo amžiams nepaslėpė. Didžiosios savaitės pradžioje mes turime ekskliuzyvę galimybę įsiklausyti į šią Dievo garbinimo meditaciją, kuri, norisi tikėti, iš esmės padės mums pasiruošti tikėjimu priimti Velykų dovaną.

Balandžio 10 d. 19.00 val. Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pasitiksime Joseph‘o Haydn‘o kūrinį „Septyni paskutiniai Jėzaus Kristaus žodžiai”, kurį pakartotinai atliks Klaipėdos Koncertų salės kamerinis orkestras (vadovas maestro Mindaugas Bačkus). Be abejo, netrukus įsitikinsime, kad tai viena dvasingiausių Haydn‘o kompozicijų. Leiskime jai maloningai įsiskverbti į mūsų baikščias sielas Taikos ir Gerumo kvapais bei spalvomis.

Joseph Haydn šią oratoriją sukūrė 1786 metais. Lygiai po metų „užsakovas” pirmą kartą šį kūrinį atliko Didžiojo Penktadienio Viešpaties Kančios liturgijoje Grotto Santa Cueva katedroje, Kadise, Ispanijoje. Štai ką apie tai rašė pats kompozitorius Joseph Haydn:

„Praėjo beveik 15 metų nuo tada, kai vienas kanauninkas iš Kadiso kreipėsi į mane su prašymu parašyti instrumentinę muziką septyniems Jėzaus žodžiams ant kryžiaus. Tais laikais pagrindinėje Kadiso bažnyčioje Didįjį penktadienį atlikdavo oratoriją, kurios atlikimo metu sienos, langai ir kolonos buvo aptraukiami juodu audiniu, ir tik vienas šviestuvas, kabėjęs centre, apšviesdavo šią šventą tamsą.

Pusiaudienį visas duris užrakindavo, ir tada suskambėdavo muzika. Pakilęs į sakyklą vyskupas paskaitydavo vieną iš septynių žodžių ir jį pakomentuodavo. Baigęs jis nusileisdavo žemyn ir klaupdavosi prieš altorių. Pauzę užpildydavo muzika. Po to vyskupas vėl lipdavo į sakyklą, skaitydavo ir komentuodavo kitą žodį, vėl nusileisdavo ir klaupdavosi prieš altorių ir visada po jo kalbos užgrodavo orkestras. Šiam veiksmui ir turėjo būti skirta mano kompozicija.

Uždavinys - sukurti vienas po kito atliekamus 7 Adagio, kurių kiekvienas turėjo trukti 10 minučių ir nenuvarginti klausytojų, - pasirodė ne iš lengvųjų, ir aš suvokiau, kad negaliu savęs įsprausti į nurodytą laiką.“

Kalvarijos kelyje Viešpats Kristus, Visatos Kūrėjas, nešdamas visų laikų žmonijos nuodėmių kryžių, tris kartus suklupo po sunkia mūsų siekiamos valdžios, pinigų ir korupcinės garbės našta. Kritimų turinys atidengia tris dieviško plano, mūsų atsimainymo priežastis: vietoj neklusnaus vyro Adomo į žmonijos istoriją ateina naujasis Adomas - Kristus; vietoj išdidžios moters Ievos - nauja kuklioji Ieva - Nekalčiausioji Mergelė Marija; vietoj uždrausto Rojaus medžio - kryžiaus medis.

Šį Kančios sekmadienio vakarą Jėzus kviečia mus prie kryžiaus sakyklos. Niekad žmonijos istorijoje par excellence nebuvo tokio pamokslininko, kuris prilygtų mirštančiam Kristui; nebuvo ir tokio pamokslo. Kilnioje kančios valandoje Jėzus paskutiniuosius savo atodūsių žodžius ištaria lyg mantrą, kurią mes kartodami atsimainome į meilę. Šiuose žodžiuose atsiskleidžia pats Kristus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – Dievas Sūnus. Jis prabyla: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34); „O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46) ir „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Paskutiniais žodžiais nuo kryžiaus Kristus kalba itin žmogiškai, patiki savo Motiną mylimiausiajam mokiniui: „Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo Motina“ (Jn 19, 26-27). Apie Kristaus dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį ypač išraiškingai kalba žodis: „Trokštu!“ (Jn 19, 28). Juos ištaria žmogus, nualintas sunkaus darbo, kančios, kaitros. Net gundomas Šėtono, nesvyruoja ir išganymo darbą atlieka iki galo. Jis šaukia: „Atlikta!“ (Jn 19, 30) ir duoda pažadą nusikaltėliui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

„Septynis paskutiniuosius Jėzaus Kristaus žodžius”, kaip buvo sumanyta XVIII amžiaus pabaigoje, jau minėjome, ištardavo vyskupas, juos paaiškindavo. Po kiekvienos trumpos meditacijos skambėdavo muzikinis kūrinys. Muzikinė interpretacija neilga, tačiau labai ekspresyvi, dramatinė, iki pat šių dienų išlieka prasminga ir nepraradanti emocinės jėgos. Žavi tai, kad kompozitorius Haydn‘as sugebėjo pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis perteikti septynių Kristaus žodžių emociškai jautrų turinį. Jėzaus mirtis buvo ir per amžius liks aukščiausia dieviškosios meilės žmogui įprasminimo formulė. Susikaupę apmąstykime Jo pasakytus žodžius nuo kryžiaus ir, širdies akimis žvelgdami į Kalvarijos kryžiaus medį, įžiebkime pasauliui naujos vilties kibirkštį.

PIRMASIS ŽODIS

„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34) („Pater, remitte illis, quia nesciunt quid faciunt“).

Pirmasis Jėzaus tartas žodis yra atleidimo šauksmas, kuriuo jis kreipiasi į Tėvą dėl tų, kurie jį nukryžiavo. Dievo atleidimas reiškia, jog mes išdrįstame susitaikyti su tuo, ką sąmoningai padarėme. Išdrįstame prisiminti savo gyvenimo duobes, pakilimus, pasiektus žeminant kitus, susigėstame dėl savo „nesėkmių ir pralaimėjimų“, subujojusių silpnybių ir meilės stokos. Drįstame prisiminti laikus, kai buvome niekšai artimo atžvilgiu ir nedori sau bei kūrinijai, iškeliame savo veiksmų moralinį menkumą.

ANTRASIS ŽODIS

„Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje” (Lk 23, 43) („Amen dico tibi: hodie mecum eris in paradiso“).

Bažnyčios tradicija vieną iš nukryžiuotų nusikaltėlių poetiškai įvardino „geru vagišiumi“. Tai tikrai tinkamas apibrėžimas, nes plėšikas žino, kaip užvaldyti jam nepriklausantį turtą: „Jėzau, atsimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23, 42).

Koks nuostabus šūvis. Galgi nuostabiausias žmonijos istorijoje: gauna rojų, palaimintųjų regėjimą, laimę be saiko; gauna, nors nešventė šabo ir mintinai nemokėjo Mozės įstatymų. Ar tai sektinas pavyzdys? Taip. Mes tiesiog turime išmokti išdrįsti priimti Dievo dovanas.

TREČIASIS ŽODIS

„Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina!" (Jn 19, 26-27) („Mulier, ecce filius tuus. Fili, ecce mater tua”).

Didįjį Penktadienį regimoji Jėzaus bendruomenė iširo. Judas pardavė savo Mokytoją už trisdešimt sidabrinių, Petras - išsižadėjo. Atrodo, visos Jėzaus pastangos funduoti Dievo karalystės bendruomenę sužlugo. Visa tai mus atvedė į tamsiausią valandą. Turėjo taip atsitikti. Būtent tamsoje, kryžiaus papėdėje, gimsta tikroji bendruomenė: Jėzus patiki motinai mylimąjį savo mokinį – štai tavo sūnus, o jauniausiam mokiniui – savo motiną. Tai ne bet kokia bendruomenė, tai mūsų bendruomenė. Toks yra Bažnyčios gimimas.

KETVIRTASIS ŽODIS

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46 ir Mk 15,34) (“Eli, Eli, lema sabachtani”) .

Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie! Dėl mylimo žmogaus netekties mūsų gyvenimas atrodo sugriautas, dar daugiau, tampa betikslis: "Kodėl? Kodėl? Kur dabar yra Dievas?" Kodėl Dievas tyli? Mes išsigąstame, nieko nebesuprantame, tiesiog nebeturime ką ir pasakyti. Dievo tyla, neatsakyti egzistenciniai klausimai neduoda ramybės ir kelia nepakeliamą kančią... Vis dėlto būkime budrūs, prisiminkime - Jėzus, kybodamas ant kryžiaus, mūsų kančią padarė sava. Kai neberandame paguodžiančių žodžių ir ašaros visos išlietos, net verkti nebeišeina, suasmeninkime Jėzaus žodžius: „Dieve mano, Dieve mano, kodėl mane apleidai?“

PENKTASIS ŽODIS

„Trokštu!“ (Jn 19, 28) („Sitio“).

Jono evangelija pasakoja apie labai jautrų Jėzaus ir samarietės susitikimą prie patriarcho Jokūbo šulinio. Moteris atėjo semtis vandens. Buvo karšta diena. Jėzus jos paprašė: „Duok man gerti.“

Savo viešojo gyvenimo pradžioje ir pabaigoje Jėzus primygtinai prašo mūsų numalšinti jam troškulį. Taip Dievas ateina pas mus, prisidengęs ištroškusiu žmogumi, prašančiu numalšinti troškulį iš mūsų meilės šulinio, kad ir kokia būtų tos meilės kokybė ir kiekis.

ŠEŠTASIS ŽODIS

„Atlikta!“ (Jn 19, 30) („Consummatum est”).

„Atlikta!” Ką reiškia šis Jėzaus šauksmas? Ar tikrai dabar tuo viskas ir baigsis? Ir Tu, Jėzau, mirsi? Pasakykime savo širdžiai - tai triumfo šauksmas: „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį! “ (Jn 16, 33). „Atlikta!”

Evangelistas Jonas cituoja Jėzaus testamentą, išsakytą Paskutinės vakarienės metu: „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Taip. Iki galo. Ant kryžiaus matome Jėzaus tobulą meilę.

SEPTINTASIS ŽODIS

„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.” (Lk 23, 46) („Pater, in manus tuas commendo spiritum meum“).

Kybodamas ant kryžiaus medžio Jėzus pasakė savo paskutinius septynis žodžius, kad mes atleistume ir mums būtų atleista, kad mylėtume ir mes būtume mylimi, nepaliaujamai dėkotume už bičiulystės malonę Dievui ir artimui. Mus tokius Jėzus veda į naują „Velykų sekmadienio“ kūrimą. Nežinome datos, metų laiko, tikrai trūksta fantazijos įsivaizduoti, kada ir kaip baigsis šis ilgas žmonijos istorijos šeštadienis. Mes tikime, ateis Kairos sekmadienis be aušros ir saulėlydžio, kai į Dievo poilsį malonės banga įsilies visa žmonija: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, <…> septintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2).