APIE SKOLĄ MEILEI IR SANTYKIŲ MAISTĄ

Kai ėmiau atverti savo širdį Kūrėjui, po kiek laiko pajutau – jis visada buvo šalia manęs. Tik per savo “aklumą” ir “kurtumą” negebėjau to suvokti.

Nesistengsiu jūsų įtikinti Dievo tikrumu. Tik patys esame atsakingi už tai, kaip gyvename: santarvėje su savimi ir Juo, ar nuolatinėje įtampoje, konflikte ir nemeilėje.

“Meilėje nėra vietos pavydui”, - rašau savo knygoje ir tuo pačiu esu dėkinga iki gelmių už tai, kad manyje neliko šio jausmo.

Knygos idėja gimė prieš prasidedant agresyviam mano onkologinės ligos gydymui. Per viską perėjau, sakyčiau, švelniai ir tikrai ne vien mano stiprybės dėka. Tikėjimas man suteikė stiprybės. Ramybės taip pat. Šių dovanų, reikia pripažinti, neįsigysi niekur.

Buvau atgręžusi nugarą Dievui – nepažinau savo sielos, ką jau kalbėti apie kitus.

Šiandien aš jau žinau, dėl ko visa tai teko patirti. Tik perkeitusi savo širdį, įdėjusi gausybę pastangų, šiandien galiu padėti patiriantiems panašių išgyvenimų. Tarsi atiduočiau grąžą už man suteiktą malonę – gyventi.

“Facebook” grupėje “Aš myliu save” – kviečiu žmones, išgyvenančius siunkius etapus, prisijungti, palaikyti vieniems ir kitus ir mokytis. Imti keisti save. Tik žengdami žingsnius, mes galime augti ir tobulėti – tapti pačio savęs geriausia versija.

Šį kartą šios grupės auditorijai noriu pristatyti brolį Benediktą. Kaip mano vyras sako, itin šviesų ir šiltų akių žmogų. Jo mintys – tokios gilios ir prasmingos, kad verta paskaityti ne kartą. Nuoširdžiai dėkoju, jog tokie žmonės mus supa.

Su broliais vienuoliais mūsų šeimos pažintis užsimezgė Krentingos vienuolyne. Šiandien esame laimingi tęsdami draugystę Šventojo Prančiškaus Asyžiečio bažnyčioje.

Pristatykite, prašau, save keliais sakiniais.

Esu brolis Benediktas, svajoklis: “pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje” (Fil. 3, 14). Esu vienuolis pranciškonas. Ir dar – man patinka auginti rožes ir rašyti haiku.

Ne vieneri metai esate šalia žmonių, kurie yra susidūrę su pačiom įvairiausiom situacijom. Neretai – labai skaudžiom. Kaip suprantate į žmonių gyvenimus atėjusias ligas, nelaimes, netektis? Ar galime tai vadinti svarbiausiomis pamokomis, reikšmingais potyriais?

Kokie bebūtume drąsūs ir kūrybingi neįmanoma nuvyti žinios apie onkologinę ligą ir apie ją negalvoti. Kritinėje situacijoje kiekvieno žmogaus reakcija į blogos žinios pristatymą yra skirtinga. Individų dvasinis atsparumas nevienodas, nėra identiškas, todėl su kiekvienu reikia „padirbėti“ asmeniškai, skiriant tam savo brangų laiką, nes nuo to priklausys kiek jis sugebės kontroliuoti savo paties likimą, t.y. ligonis turi kontroliuoti susidariusią situaciją. Pamokų metu žmogus turi išmokti atrasti savyje valią ir galią gydytis. Turintys dvasinį ir psichologinį atsparumą ligai paprastai sugeba tikslingai veikti su ligoninės personalu ir baimė jo neizoliuoja nuo gydymo proceso. Svarbu, kad bloga žinia nesugniuždytų individo socialumo ir taip nesukomplikuotų laukiamo gydymo progreso. Norėtųsi dar daugiau šiuo klausimu pasidalinti, bet neįsisavinus to ką pasakiau, būtų sunku tęsti pokalbį.

Jūsų nuomone, ar Dievo reikia ieškoti, o gal jis gyvena mumyse?

Į klausimą atsakysiu klausimu: ar žuvis ieško vandenyno? Tai - jos gyvenamoji vieta! Taigi, visi mes esame, gyvename ir augame Dieve, jo garbėje.

Sąmoningas žmogus. Šiuo metu itin populiari sąvoka. Kaip apibūdintumėte tokią asmenybę?

Sąmoningas gali būti tik žmogus. Roboto sąmoningumas yra užprogramuojamas, o žmogui reikalinga bendruomenė ir kitas žmogus. Tėvų paliktas vaikutis milžiniškame sąvartyne, to negavęs, tampa kažkuo kitu, nes jį priglaudė šunys… Sąmoningos asmenybės pagrindinis bruožas - išlikti žmogumi bet kokiose gyvenimo situacijose, o ypač visuomenės vertybių lūžio atvejais.

Kas keičiasi mūsų gyvenime, kai pasaulį imame regėti ne per (“visi kalti”, “visi blogi”) kaltinimų prizmę?

Kartą po šv. Mišių šventimo prie manęs priėjo vyrukas ir paklausė: “Kunige, ką jūs ten esate prisidirbęs, kad kasdien su bendruomene kartojate esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas?…”

“Geras klausimas”,- atsakiau. Norėčiau jį peradresuoti Vakarų pasaulio teologams ir filosofams. Savo kaltumą išpažįstame jau tūkstantį metų. Mūsuose vyrauja kaltės jausmas, Rytuose – gėdos. Tai nėra tas pats. Pasistenkime nekaltinti žmogaus. Man būna gėda dėl mano, kito žmogaus ar bendruomenės nedorovingo poelgio. Žiūrėkime vieni į kitus su “avansu”, nes mes nuolat keičiamės ir niekada nebebūsime, kokie buvome... “Avansas”, tai - jūsų šilto tikėjimo investicija į kito žmogaus augimą.

Mūsų interviu tikslinė auditorija – moterys. Dažnai, patyrusios įvairių gyvenimo prieskonių: tiek saldžių, tiek karčių. Ką patartumėtė toms, kurios užstrigusios “karčiąjame” etape?

Prastos savijautos ir silpnumo priežastimi dažniausiai būna ne vien vitaminų E, B12 stygius. Mums trūksta kokybiško tarpusavio SANTYKIŲ MAISTO. Pats laikas suprasti, kad reikia valgyti ne tik tai, ką įsidedam į lėkštę, bet ir malonius santykius (su artimaisiais, savimi, gamta, Dievu, muzika, literatūra), kurie maitina mūsų psichę. Geri santykiai pasotina, jaučiamės laimingi. Blogi – nuodija, jaučiamės išsekę!

Save apsaugoti galime tik teisingu santykiu su savimi. Paklauskime savęs: ar įsiklausau į savo vidinį pasaulį, kuriame tiek daug spalvų ir atspalvių, garsų ir tylos? Ar girdžiu savo kūno, savo širdies balsą – kvietimą šlovinti Kūrėją? Kas man svarbu? Ar myliu gyvenimą? Be ko negaliu būti? Kokie mano poreikiai? Ar tikrai man reikia verstis aukštyn galva, kad būčiau matomas, įvertintas? Nejaugi rūpinimasis intelektu, išvaizda, apranga gali atsverti meilę, atjautą, pagarbą? Ko man reikia vidinei pusiausvyrai sukurti?

Jūsų nuomone, ar įmanoma padėti žmogui, kuris dar nesuvokia, o gal nedrįsta pripažinti, kad reikia pagalbos?

Visi mes esame tarpusavio pagalbos ir gyvybės grandinėje. Iš visų mūsų planetoje gimsiančių gyvybių, žmogus yra silpniausias. Likęs vienas kūdikėlis neišgyvena. Kiekvieno mūsų užduotis tapti kitam artimu žmogumi. Esame dėl kitų išlikimo.

Negalime ligonio palikti vieno plūduriuoti tamsoje, o dar blogiau – leisti jam kristi į šulinio bedugnę, nugrimzti į neviltį, kur dingsta susietumo su žmonėmis jausmas.

Tiesiog privalome visi dosniai jam dovanoti savo laiką. Būtina pasakyti, kad paciento gyvybė gydytojams labai daug ką reiškia, jie pasiruošę suteikti optimalią pagalbą. Nei sekundei gydytojas negali parodyti abejingumą ligonių sveikatai, ar pasakyti, kad sergančių onkologinėmis ligomis pasaulyje yra milijonai. Ligoniui tai būtų dar viena nauja trauma arba, kitais žodžiais tariant, būtų padaryta paeiliui antroji žala.

Šventąjame Rašte sakoma: “Mylėk savo artimą, kaip patį save”. Kaip suprantate meilę sau? Nuo ko pradėti, jeigu jautiesi praradęs save?

Įdomus klausimas... jeigu jautiesi praradęs save? Gaila man jaunimo, kuris gyvena iliuzijose, netgi jeigu jos ir pamaldžios...

Kaip žinia, anksčiau ar vėliau, visos iliuzijos užleidžia vietą nusivylimui. Meilė įmanoma tik santykyje. Mylėti save, reiškia įeiti į santykį su Dievu, kurio šventovė yra tavo širdis. Mylėti save, reiškia neatimti laiko iš meilės Dievui. Tik taip išsitaškęs žmogus surenka save į indą, kurio šukes suklijuojame meile Dievui ir artimui.

Pamažu artėja nuostabios metų šventės. Kasmet per Kalėdas jaučiamės pakylėtai, norime dovanoti kitiems save. Ar šis laikas jums – stebuklingas?

Šis laikas man yra stebuklingas. Žinai, pats laikas man yra stebuklas, kurio negali paaiškinti.

Per daugelį metų teko įsitikinti, kad mūsų globojamos Šv. Pranciškaus „Vilties piligrimų“ bendruomenės narių tarpusavio draugystė ir bendrystė persveria netgi mirties baimę. Tai tikras stebuklas: pacientų istorijos man yra tokios pat svarbios, kaip ir švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo kalėdinė Love story.

Jos mane veikia pozityviai ir optimistiškai, nes tai yra vilties pavyzdžiai, kurie įkvėpia. Paguodą jiems teikia buvimas su tais, kurie jau buvo ar pasilieka „jų batuose“.

Per emocinį susitapatinimą kaupiama dvasinė patirtis. Vilties bendruomenė tampa Betliejaus prakartėle, kurios svetingumas, solidarumas ir žaismingumas apsaugo ligonį nuo beviltiškumo. Dovanodamas save, matau, kad tai kelias kitam padėti atkurti bendrystės jausmą, atstatyti psichologinę pusiausvyrą, įveikti ligos „gėdą“ (kodėl susirgau aš, o ne kaimynas...); solidarumas pažadina tikėjimą, viltį ir meilę, orumą ir drąsą. Vienu žodžiu – kiekviena metų diena man yra Kalėdos!

Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam žmogui?

Prieš 800 m. mūsų brolijos steigėjas šv. Pranciškus Asyžietis raudojo: Meilė yra nemylima! Sugrąžinkime Meilei iš jos pavogtą laiką!

Dėkoju už jūsų skirtą laiką.

Pokalbį vedė Viktorija Jurgulytė

Vilties Miestas, 2021