JURGA IVANAUSKAITĖ – lietuviškos masinės, sparčiai tapusios lengvabūde, kultūros kūdikis.

Laisvė, nusiritus per Lietuvą Sąjūdžio bangoms, savo jėga pervertė ir Jurgą: lig tol pasisukusi veidu į Vakarus, ji bemat pasisuko į Rytus.

Man regis, kad Jurga, būdama ne tik literatė, ūmai suprato, kad jeigu žmonės dar skaitys literatūrą, tai lauks iš rašytojo/jos toli gražu nebe klasikinių temų ir tekstų.

Aistra gyventi įgauna baisias ir greitai kintančias formas – nebe sielos ir jausmų, o kūno trikampius... ir nebe susitikimas dvikovos lauke, o pasityčiojimas spaudoje nustato žaidimo taisykles. Supratusi tai, ji nedelsdama metė šalin moralės drabužėlius ir išėjo į aikštę nuoga. Kur buvo jos moteriškas drovumas? „Drovumas – tai trūkumas!“ – tuo metu jau šaukė glianco ir glamūro žurnalai, TV reklama. Apsinuoginimas – tai moters paskirtis ir privalumas, – klykė jaunimėlis. Literatūra netruko išgirsti šiuos epochos šaukinius. Išgirdo ir Jurga.

Ji išėjo į naujų reikmių ir vaizdinių mugę ir sušoko joje savo šokį. Ją priėmė ir pavadino sava. /Sukūrė net filmą/

Keistu būdu ji priminė lemtingos moters vaidmenį sakmėse, pasakose, legendose: tai keršto deivė moira, tai furija, tai žiežula pagiežula. Atsidūręs šalia tokios moters skandalo neišvengsi.

...Jurga pasirinko ir mistiką, – ši visuomet eina greta su fiziniais „pertekliais“. Pasirinkusi skandalui tinkamą raktą ji... tapo ragana. Ir ją bemat pastebėjo, apie ją prabilo tiek „rytiečiai“, tiek „vakariečiai“. Prabilo ir tie, kurie nei skaitė, nei rengėsi skaityti jos romanus.

Naujoji Lietuvos viešuomenė mirtinai troško eksceso, nikio, ekstravagancijos. Troško Karmen aistras liudijančių moterų. Ir ji sulaukė tokios moters: lietuviška Karmen pasirodė mugės aikštėje. Spragtelėjo kastanjetėmis ir...

Ir keista: lietuviškoji Karmen išpažino literatūrą, o nebuvo vien aistrų ir mugės moteris.

Moters viltys ir neviltys – kas jas supras?

Jurgos gyvenime viskas susipynė į vieną kasą – tapyba, rašymas, kelionės, viešas kalbėjimas spaudoje, per televiziją ir radiją, pasirodymas konferencijose ir seminaruose. Susipynusi kasa – tai raganos įnagis. Moters plaukai nepraradę savo galios nuo Medėjos ir viduramžių laikų. Tiesa, šiais laikais inkvizitoriai išsilakstė ir sutriko, todėl „moralės policijos“ jėgą įkūnija „ypatingi“ vyrai. Todėl į juos savo geliančiais žvilgsniais įsisiurbia Karmen. Iš už kampo, mosuodama sijonu, pasirodo moteris, kuri geriau už vyrą tarnauja jaunystės kultui, aistrai, sekso industrijai... Ir vyrai kaifuodami ima kurstyti ugnį po šokančios Karmen kojomis. Jie primena ne ką kita, o hedonistus ir išsigimėlius.

Ne pro šalį prisiminti Prospero Merimė sukurtą amžiną Karmen vaizdinį. Prisiminkime ir kraupoką graikišką epigrafą, kuriuo jis pradeda savo apysaką, – tas dvi eilutes žmonės kažkodėl linkę pamiršti: „Kiekviena moteris – blogis, bet dukart ji būna puiki: arba meilės guolyje, arba mirties patale“.

...

Karmen juokas ir šauksmas veržte veržėsi iš jos krūtinės, Tačiau, regis, tiesa ir kitkas: Jurga gana greitai ėmė dusti troškioje jausmų jausmelių rinkoje. Atmušė padus, pavargo. Ir ėmė ieškoti atokvėpio.

Iš pradžių rado Paberžės pasaulio užutėkyje. Tačiau katalikiškas-pagoniškas Tėvo Stanislovo kosmosas buvo per menkas, – ji nebent suprato, kad jos siela šaukiasi ne šio, o kito pasaulio laisvės.

Literatūra – ir vilties, ir nevilties kelias. Rašydama ji malšino savyje Karmen pasiutimą ir troškulį ir todėl aprašė panašių į save moterų gyvenimus, provokavo ir fantazavo. Kartais tiesmukai ir net atžagariai. /Ir seksu užsiimantį būtinai norėjo matyti katalikų kunigą./

Ne itin nustebau, kai vieną žalią rytą šalia Petro Cvirkos paminklo ji ištarė: „Rengiuosi į Tibetą.“ Gūžtelėjau pečiais, kad neleptelėčiau: „To ir reikėjo tikėtis.“ Ėjome į universiteto knygyną , „Littera“, kur tikėjomės dar rasią jos „Raganą ir lietų“. Jurga kažkaip nerangiai pasakojo apie Vilniaus miesto tarybos kažin kokios moralės komisijos nurodymą uždrausti prekiauti šia knyga. Ir net pasakė, kad tai tik kelia knygos populiarumą. Romaną knygyne radome, ji čia pat brūkštelėjo man dedikaciją ir mes išsiskyrėme. Išsiskyrėme ilgam, nes jos laukė Pasaulio Stogas.

Vėliau sužinojau, kad ant to Stogo dar kartą kažkas nutiko jos kūnui ir sielai. Dar vėliau išgirdau, kad nusileidusi į Lietuvą ji atsinešė kitokio pasaulio lopinėlį.

/Viskam - ir rašymui - trūko stiliaus./

Karmen virto ... kone guru. Sakoma, kad prasidėjo naujas jos kūrybos tarpsnis. Kas ir kaip prasidėjo? Nežinau, negaliu suprasti, vieningo stiliaus neradau.

Bet! Jurga – drąsi moteris. Ji viena vienutėlė stojo prieš Kiniją, viena – ginti paminto Tibeto! Juk ne juokas buvo badyti komunistinei supervalstybei akis. Toji galybė baigia užversti pasaulį savomis prekėmis ir savais restoranais, o mūsų pusėje – tik... Karmen aistra? Vien už tai Jurga nusipelno pagarbos.

Vyriško charakterio pradas prasimušė jos pokalbiuose su Dalai Lama.

Drąsa kaip versmė prasimuša žemėje, kai reikia vyriškos jėgos. Tačiau tikras stebuklas, kai drąsa prasimuša per moterį... Pirmąją Sąjūdžio vasarą taip ir buvo. /Buvo ji ir „Šiaurės Atėnų“ pradžioje, kur nė karto neatstūmė mano prašymo padėti, dalyvauti./

Ji tapo pirmąja Sąjūdžio šauktine korespondente. Pirmuosius didžiuosius 1988 metų mitingus Vingio parke „Sąjūdžio žiniose“ aprašė būtent Jurga. Tų pačių metų Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime ji išdidžiai vaikščiojo su kukliu Sąjūdžio korespondento ženkleliu. Kuris, beje, buvo daug gražesnis už pasaulinių žinių agentūrų ženklus...

A.D. 2008-2021