PIETIZMAS Kantas ir Donelaitis

PIETIZMAS – reformistinė evangelikų liuteronų bažnyčios XVII–XVIII a. srovė, orientuota į religinių išgyvenimų gilinimą, asketizmą, pabrėžianti praktinių gyvenimo pertvarkymų svarbą remiantis savo asmens tobulėjimu naudojant PROTĄ. Išprusimą akcentuoja. Liuteronybės ir katalikų dokrina netinka — Justificatio sola fide (arba paprasčiausiai sola fide), pateisinimas vien tikėjimu. Bet ir tai  pavojinga:  o kaip tai įmanomas protas, kai  akcentuojamas Frömmigkeit - pamaldomas, nuolankumas. Ehrfurcht - pagarbi baimė. Die Klarheit der Seele.

Dvasinis skurdas — dižiausia religijos bėda. Pralaimima ir jėzuitams, ir pasitraukta nuo Liuterio proto didybės. Dvi dižiosios bėdos. Offenbarung - apreiškimo būsena yra nepatikima, jeigui žmnogus TAMSUS.

Filipas Jakobas ŠPĖNERIS  

(Spener Philipp Jacob 1635 — 1705 

PIETIZMO pradininkas. Strasbūro universitete studijavo filosofiją (1651–53) ir evangelikų liuteronų teologiją (1654–59). Nuo 1664 

Frankfurte prie Maino organizavo katechezės kursus, nuo 1670 jo namuose veikė teologinė mokykla (lot. collegia pietatis), iš kurios išsirutuliojo pietizmo judėjimas. 

Berlyne pamokslininkas, bažnyčių vizitatorius; subūrė collegium Biblicum, rengusią pietizmo vadovus. Knygoje Pamaldūs troškimai (Pia desideria 1675) išdėstė pietizmo pagrindines nuostatas: Bibliją studijuoti grupėse siekiant asmeninės dvasinės naudos; įgyvendinti M. Liuterio visuotinės dvasinės kunigystės principą, pagal kurį ne tik kunigų, bet ir kiekvieno krikščionio pareiga yra melstis, dėkoti Dievui, daryti gerus darbus, aukoti, rūpintis namiškių tikėjimu; gerinti krikščionišką elgesį; 

netikinčiuosius ar klaidatikius įtikinti pamaldumu ir meile, o ne religiniais ginčais, persekiojimais ar draudimais; PAVYZDŽIU.

PIETIZME protingas Dievo pažinimas palyginamas su regėjimu-akimis, kurios mato teisingą kelią, padeda eiti, padeda kojoms (jausmai ir valia). 

———————

Pamokslai turi duoti dvasinę naudą ir būti lengvai suprantami. PROTO PRIGIMTIES PANAUDOJIMAS - kertinis akmuo. Vadinasi, „tradicijos“ reikšmė sumenkinama. Prietarai atmetami. Ypač slidu tai moralėje, kuri be prietarų neegzistuoja. Pagaliau ir PARADOKSAS PAČIAME PIETIZME:

valdžia jis tapi negali. 

Frydrichas Wilhelmas I (valdė 1713-1740)—  der Soldatenkönig („kareivių karalius“): visuomenei pakanka Biblijos ir karinio statuto. Jis padarė pietizmą savo reformų kertiniu akmeniu. Prūsijoje – pirmojoje valstybėje Europoje – buvo pradėtas įgyvendinti visuotinio privalomas pradinis švietimas. 1717 Schuledikt, o 1736 — vadinamieji Principia regulativa

 ——————

K A N T A S

Pirmasis I.K. veikalas — „Mintys apie teisingą gyvųjų jėgų įvertinimą“ (1749)

TAI GYVENIMO UŽDAVINYS — jis formuojamas 25 metų amžiaus.  Gal per vėlu?

Po 15 metų I.K. daro pirmą išvadą (1764) - priede prie veikalo „Grožio ir didingumo jausmo stebėjimai“: „Jeigu yra mokslas, kuris iš tikrųjų reikalingas žmogui, tai mokslas kurio aš mokau ir kuris išmoko žmogų tinkamai užimti vietą pasaulyje, — vietą, kurioje žmogus išmoktų būti žmogumi.“

HUMORAS - Tais pačiais 1764 metais - jis rašo labai humoristinį kūrinį „Galvos ligų tyrinėjimas“. (I.K. dėstė 13 disciplunų  per 41 metus).

Die Klarheit der Seele. Offenbarung - apreiškimo pasiekimo būsena.

Būti žmogumi - tai NEPRARASTI sielos aiškumo, Klarheit der Seele. Siela susedamųjų  iš trijų dalių - jausmų, valios ir proto.  (TRYS KRITIKOS todėl) Augant  ir bręstant žmogui sielos dalya atsiskleidžia ONTOGENEZĖJE (filogenezėje, rūšies augime, kiek kitaip).

///Bet -

Šiais laikais, kai KŪNAS ir jo „malonumai“ keliami į pirmą vietą, kaip atskaitos taškas, šis Die Klarheit der Seele įgauna ypatingos, lemiančios reikšmės/// tai vernunftlich Klarheit

Iš XX amžiaus aukštumos, ir XXI amžiaus žemumos (būtinas palyginimas) kai sielą užgožia tik viena sielos sudedamoji dalis, būtent „jausmas-noras“ - t.y. VALIA, - štai kur baisingai svarbu priminti  kaip valią pradėjo kultivuoti ir paruošė XIX a. pabaigoje — Fydrichas Nyčė.

„EKSTRAVERTIŠKAS NORIU“ — „Valia valdžiai“ virto tuo, kuo tapo HITLERIO ideologija (kuri būdinga visiems diktatoriams, ir Stalinui, ir plejadai). WILLE ZUR MACHT - Leni Ryfenštal filmas parodo šitai labai akivaizdžiai.

Tas noriu-wille - agresija KITŲ ATŽVILGIU. 

Bet juk F. Nyčė tą „kitų atžvilgiu“ atmetė, jis VALIĄ suprato „VALIA SAU“. 

„INTRAVERTIŠKAS NORIU“ - tai I.K. TIKRA VALDŽIA GALIMA TIK SAVO PATIES ATŽVILGIU. Tai amžina pareiga tobulėti, artėti PRIE DIEVIŠKO TOBULYBĖS. Išlaisvina tik mirtis.

Jau tėvo atžvilgiu I.KANTAS rašo:

„1746 m. 24 kovo mano brangų tėvą pasiėmė laiminga mirtis. (Er wurde von einem glücklichen Tod genommen.)… Ir tegul Visagalis leidžia jam pažinti amžiną džiaugsmą.“

———————-

1747/1750 METAIS I.K. - Judšene (Jučiai)

Reformatorių pastorius/kunigas-kalvinistas, prancūziškai tarnavęs šveicarų-hugenotų bendruomenei. DANIELIUS ANDERŠAS. Jo tris vaikus I.K. pradeda mokyti. O pats atsiųstas Franco Albrechto ŠULCO (1692-1763) – jo mamos dvasininko ir jo universiteto profesoriaus valia. F.A. Šulcas - Frydricho Wilhelmo I patikėtinis, BESĄLYGIŠKAS PIETISTAS. Pietistiško Fridrichskollegium (prie Lietuvių pylimo dabar) direktorius ir superintendantas, įkūręs ir reformavęs  600 mokyklų.

—————————————

Barabo ir Kristaus priešybė?

—————————————-

D O N E L A I T I S

D. disciplinų gal ir daugiau negu KANTO 13 (?) — beveik 37 metai TOLMINKIEMYJE (nuo 1743)

—-

Tipiškas lietuviškas apibūdinimas:

Donelaitis buvo pietistinių pažiūrų, nusitaikęs į religinių išgyvenimų gilinimą, asketizmą, filosofinę mistiką, pabrėžianti praktinių gyvenimo pertvarkymų svarbą), geras sielovadininkas, uolus parapijiečių ganytojas. Kunigas visomis išgalėmis kovojo su tikinčiųjų ydomis, ragino juos nuoširdžiai atgailauti ir stiprėti tikėjimu.

Seniai pastebėta, kad K. Donelaičiui svarbi buvo ta „filosofija“, kuri tiesiogiai siejasi su jo parapijiečiams aktualiais gyvenimo klausimais: iš kur kyla blogis, kodėl žmogus turi kentėti šiame pasaulyje, kodėl Dievas leidžia pasaulyje viešpatauti neteisybei, ar galima priešintis priespaudai?

Išeitis kaip kunigui — PIETIZMAS.

P A B A I G A I — BLOGAI VERČIA:

Du dalykai pripildo mano protą nuolat didėjančios nuostabos ir pagarbios baimės... Žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai (?) manyje.

DONELAITIS — TAI ĮGYVENDINA PRAKTIKOJE:

Zwei Dinge erfüllen das Gemüt mit immer neuer und zunehmender bewunderung und Ehrfurcht, je öfter und anhaltender sich das nachdenken damit beschäftigt: der bestirnte Himmel über mir und das moralische Gesetz in mir.

Du dalykai pripildo protą vis nauju ir vis didėjančiu susižavėjimu ir pagarbia baime, juo dažniau ir atkakliau mąstymas yra jais užimtas: žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralinis įstatymas manyje.

PABAIGAI:

DONELAITIS "ŽIEMOS RŪPESČIUOSE“: