Peržengus 2021 m. slenkstį
Informacinėmis technologijomis išmokome išsaugoti saulėlydžius ir brangiausių žmonių veidus išoriniame kietajame diske. Tikime, kad tai praplečia mūsų galimybes. Bet ar tikrai mūsų širdyse nebėra vietos? O robotų širdyse, kurie pakeis žmonių vergiškus darbus prie konvejerių, ar bus saulėtekiai ir juos sukūrusių virtualūs atvaizdai? Ir pandemija čia ne prie ko. Viskas prasidėjo žymiai anksčiau. Man apmaudu regėti ištuštėjusias bažnyčias, kaimus. Beprotiška matyti ištuštėjusias širdis... Klausiu savęs: ką jose ruošiamės apgyvendinti, o gal ten jau nuo amžių kuriasi žmogaus dieviškumą naikinantys virusai?
Studijų metais Romoje mano dogmatinės teologijos stuburą sulaužė pranciškonų teologas, aktyviai dalyvavęs Vatikano II susirinkime (1962-1965), profesorius, popiežiškųjų šv. Antano (1975-1978) ir Laterano (1991-1995) universitetų rektorius, kardinolas Umberto Betti. Buvau jo paskutinysis studentas šv. Antano universitete (1991). Vienos paskaitos metu jis kalbėjo apie evangelijos pagal Joną prologą, kuris, profesoriaus teigimu, koreguoja Senojo Testamento Pradžios knygos pirmąją eilutę: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1). Apaštalas Jonas rašo: „Pradžioje buvo Žodis. <...> ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1). Tai Kristus, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius, Dievo esybės paveikslas, palaikantis savo žodžiu visatą.
Prieš sukurdamas dangų ir žemę, Dievas jau galvojo apie žmogų, apie kiekvieną iš mūsų. Čia slypi evangelinės žinios originalumas. Neatsitiktinai mes dalyvaujame Dievo gyvenime, buvojame šiame pasaulyje. Neatsitiktinai. Mes esame Dievo svajonė. Meilė, džiaugsmas, taika, kuri trykšta iš mūsų širdžių, yra Dievo svajonių išsipildymas. Taip per kiekvieną iš mūsų jis apsireiškia regimame pasaulyje. Stichinių nelaimių, pandemijos, karų, revoliucijų, holokaustų metu Dievas tyli. Dievo tyloje atsispindi mūsų žmoniškumas. Toks yra evoliucijos testas žmonijai. Esame Kristaus ikonos atšvaitas!? Tiesa, ne visi, tik tie, „kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12).
Dabar papasakosiu apie dvidešimtmetės širdį, pasiruošusios joje sutalpinti 2021 metus: 12 mėnesių, 365 dienas, 8760 valandas, 525600 sekundes ir kiekvienoje iš jų žodžio myliu skambėjimą: „Myliu gyvenimą. Džiaugiuosi savo gyvenimu šioje begalinėje visatoje. Esu jo Taikos pasiuntinė.“ Po dvasinio pokalbio, išpažinties, jaunuolei dar kažko trūko... O trūko mano pasiūlymo nuvažiuoti prie jūros palydėti saulę, greit saulėlydis...
Ji nustojo baimės sugrįžti žemėn, nes iš jos buvo paimta: „Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!” (Pr 3, 19). Baimė yra emocija, kurią reikia įveikti. Tik tuomet esi drąsus ir tavo drąsa – tavo vertybė. Per 20 metų įsitikinau, kad onkologiniai ligoniai, įveikę ligos baimę, dėkoja Dievui už situaciją, kurioje yra atsidūrę. Tai daro netgi tie, kurie anksčiau jokio artimesnio santykio su Dievu neturėjo: „Aš džiaugiuosi, kad esu tik dulkė. Užtat mano širdis talpina saulėlydį ir jūros bangas, laivus ir žuvėdras, ir visą smėlį, ir visus žmones, ir visą visatą...“
Tik Dievas galėjo tokią dulkę sukurti... Mes išsiskyrėme, nes norėjau šiek tiek pabūti vienas. Štai, koks žmogus! Jis gali mylėti žmones besąlygiškai, ne dėl jų nuopelnų. Meilė nereikalauja sau nieko, ji nori tik mylėti. Meilė yra atlaidumas, jos nereikia prašyti atleidimo. Ir nereikia dėti į jokią dėžutę kaip prisiminimo, nes meilė turi gyventi širdyje, pildydama Dievo svajones.
