MATYT TAIP - ŽEMAIČIAI

Iš DIENORAŠČIO

PALATA IR KONSTITUCIJA

2022 m. gegužės 24 d.

Vakar „dalnobojščikas“ Sergejus, tolimųjų reisų vairuotojas, paliko mūsų palatą. Gydytojas paplekšnojo jam per petį, palietė užklijuotą žaizdą ant kaklo kaip nuotakos nuometą ir palinkėjo lygaus kelio. Kelias vyrui reikalingas lygus, nes jis per Lenkiją pasuks į visas Europos šalis. Autopervežėjų kompanija įsikūrusi Lietuvoje, bet lietuviški įstatymai stumia ją lauk iš Lietuvos.

Sergejus jaunas ir guvus, gimęs 1989 metais, vadinasi, revoliucijos sukuryje, kai mes lipome ant tribūnų ir mitingavome. Ukrainoje būta didesnių mitingų negu Lietuvoje. Stalinistinę TSRS imperiją sugriovėme jam vystykluose kuičiantis. Bet dabar nei du, nei keturi - stalinizmas pasigavo ir jį. Po trisdešimties laisvei skirtų metų. „Jeigu dabar grįžčiau? — atsako jis klausimu į mano klausimą. — Grįžčiau, vadinasi, Ukraina manęs nebeišleistų. Ten vyrų reikia“ Aš neatlyžtu: „Rekrūtuotų į teritorinę gynybą?“ Jis nuleidžia akis, nes mano klausimas į jo sąžinę ir mirtį nutaikytas, nepadorus. Ar jis pasirengęs žūti? Man pačiam bjauru, kad taip paklausiau. Po valandėlės akys pakyla, žvilgsnis giedras kaip Ukrainos dangus: „Rekrūtuotų mane bet kur. Ir į veikiančią armiją, ir į gaisrinę tarnyba, ir į policiją... Bet aš turiu dirbti ir uždirbti, o Ukrainoje darbo nebėra, tik karas“.

Vyras galvoja apie šeimą, vaikų gimimą, jam 33 metai. Spausdamas jam ranką ištariau Слава Украïнi. Jis atsakė kaip pridera ir nusisuko. Vienas vyras, sulaukęs Kristaus amžiaus, lipa ant kryžiaus, kitas vyras eina į galeras ir tęsia šeimos, tautos gyvybę.

Šalia gulėjęs žemaitis Sigitas laukė stuburo operacijos ir šaudė pinčuko akutėmis į mudviejų atsisveikinimo su ukrainiečiu ceremoniją.

Šiaip jau žemaitis kietas riešutas. Be trijų kalbų — žemaičių, lietuvių ir rusų, supratau, padoriai kalba ir angliškai. Nes ilgai gyvenęs ūkanotame Albione, kur be anglų kalbos tik sienas laižytum. Daug daug gyvenimo svetur žemaitis Sigitas palikęs. Keliose Europos šalyse padirbėjęs juodų darbų - ir statybininko, ir krovėjo, ir kur tik rankų nenaudojęs. Dorai, su kontraktais dirbęs. Jo rankos ir dabar pajuodusios. Pasibaškęs po Europos demokratijas dešimt metų ir visur baisią žmogaus vergystę radęs. Ypač jis pasibaisėjo Olandijoje. Toje tulpių šalyje be miškų jis supratęs, kad dirbantis žmogus - ne pašalpas gaunantis, o oficialiai dirbantis - yra vergas ir tik vergas. Matęs Sigitas tiek neteisybės ir apgavystės, kad net pajuodęs. Tiek kartų jį apvogę oficialiai, į akis šypsodamiesi ir ranką į jo kišenę įkišę. "Baudų taškų sistema darbo metu Europoje yra tobula!" -- sako jis, patyręs, kaip atima uždirbtus pinigus jau darbo metu. O ir demokratinių valstybių biznio sistema jam atsiskleidė kaip tobulas konclageris - žmogų plėšte apiplėšia mokesčiais. Pagaliau supratęs, kad dešimt metų palaidojo Europoje, o kaulų ten palikt nenorįs, trenkęs žemaitis viską, numojęs ranka į Europos rojų ir į Žemaičius su žmona ir vaikais grįžęs. Tėvynė širdyje jo plakėsi, kaip Klaso širdyje plakėsi tėvo pelenai.

Bet ir čia pasirodė ne pyragai laukia. Dar nepradėjo dirbti, o jau mokesčiai buldozeriu atvažiavo. "Neuždirbsi net juodai dirbdamas ir Lietuvoje! - pakrato barzdą gulėdamas. -- Valdininkus išlaikyk, Seima ir ministerijas išlaikyk. O tie sėdi pupuliukai, įstatymais mus įkalinę. Byra jiems aukso vilna iš mūsų darbo. Valstybė yra biznis - štai ką supratusi Lietuva".

Sigitas įsitikinęs, kad ir karai vyksta tik dėl biznio, nes gamyklos gamina ginklus, o mes savo darbu kaip vergai penime armijas. Ir niekas, joks Putinas nieko nedaro daugiau, negu tas biznis mirtimi. Dabar Ukraina? O vakar buvo Sirija ir t.t.

Ukrainiečiui užsidarius duris, Sigitas neištvėrė ir leptelėjo: „Armija ir karas — tai prievarta ir biznis, o šitai prieštarauja žmogaus teisei nekariauti“. Pasisuku į gulintį nelaimėlį. Ir šaunu: ar jis norėtų, kad Ukrainos nebeliktų? Ar kad Lietuvos nebeliktų? Ir tegul pasako, kas žmogui yra Tėvynė, į kurią jis grįžo? Ar jos nereikia ginti? Ir tada akimirksniu gavau smūgį tiesiai į kaktą: „Lietuvos Konstitucija neliepia nieko ginti, nes žmogaus teisės yra aukščiau visko“.

Tai buvo tikras smūgis, devyni balai, žemė pajudėjo.

Mano kaimynas žemaitis pasirodė esąs ne iš tų žemaičių, kurie kitados Lietuvą išgelbėjo?

Ir prasidėjo mūsų Konstitucijos paskaita. Aš klausiau, jis aiškino, kas yra Lietuvos Konstitucija. Negalėjo pacituoti nė vieno straipsnio, bet žinojo visus. Jo punktai sakymų vartėsi kaip žaltys ant iešmo. Jis žinojo, kad valstybė apgauna žmogų visur, kur tik žmogus dirba. Net miesto centre, imdama mokesčius už automobilio stovėjimą, nes pažeidžia savo pačios pasirašytą Konstituciją. Nes keliams nutiesti mūsų pinigai jau sunaudoti, ir remontui mūsų pinigai panaudoti. Aiškinti jam apie savivaldybės funkcijas, biudžetą? Buvo beprasmiška, jis negirdėjo. Jis jautėsi kaubojus: atjojau su savo mustangu, prisirišau jį prie stupo ir einu į salūną. „Tiems, kurie save į valdžią išsirinko, viskas galima, — žaižaravo žemaitis. — Pilni miestų centrai jų automobilių su spec. leidimais. O tai kas?— Prieš Konstituciją! Ji skelbia, kad visi žmonės lygūs“.

"Kas yra Konstitucija miesto gatvėje?" - atsargiai klausiu. Jis puikiai žino atsakymą: "Jiems ji yra niekas".

Šia tiesa jis dar kartą įsitikino specialiai susiruošęs į Vilnių. Paaukojęs pinigų ir brangaus laiko, susirado centre Konstitucinio teismo rūmus ir pateikė tuose rūmuose surašyta prašymą. Jo esmė buvo ši: kas jam, Sigitui, išmokės teisėtai uždirbtus pinigus, jeigu darbdavys atsisako tai padaryti? „Ir ką? Gavau tvarkingai ir teisėtai surašytą atsakymą, su herbu. Jie man patarė eiti teismo koridoriais. Pradėti apylinkės teismu, o jei pralaimėsiu, tada eiti į apygardos teismą, o ten pralaimėjus einate į trečią teismą ir taip iki aukščiausiojo ir apeliacinio. O tada dar, ir dar… Vadinasi aš, mokėdamas advokatams gerą pinigą, turiu penėti visą šitą jų valdišką teismų piramidę savo krauju ir prakaitu, o galutinėje stotelėje, kai pagaliau grįšiu prie Konstitucinio teismo durų be kelnių, vėl atneščiau šios kelionės istoriją. Be jokios vilties atgauti savo uždirbtus pinigus. Kai jiems šitai išdėjau, išgirdau mandagų atsakymą: yra daug variantų. Tada aš jiems atsakiau trumpai, kad matau tik vieną variantą — pistoletą“.

Dievaži, labai man ėmė patikti šis žemaitis iš pašaknų. Labai tvarkingai mąstantis, tvirtai, prabilęs be jokių "koroče". Matyt, vakar pajuto, kad esu rašytojas. Nors O. Henrio apsakymą rašyk.

Po šios mano išvados į palatą įėjo dvi baltos fėjos ir Sigitą su visa jo lova išvežė į operacinę. Nė raukšlė nepajudėjo žemaičio veide.

Du strypus į stuburą jam statė dvi valandas.

Parvežtas iš operacinės žemaitis pabudo po valandos ir pareišė, kad dabar jis nori valgyti — juk dvi paras jį badu marino. Pasukiojęs pasturgalį pareiškė, kad ne toje vietoje jį išpjaustė, nes skauda žemiau negu turi būti. Mudu su Artūru, kuriam net šalmas pašoko, praplyšome juoktis: „Taigi tą vietą, kurią tau išmėsinėjo, kaip reikalas apmarino. Skaudėt ims naktį!“ Nurimo Sigitas, vėl į lėkštę pasisuko. Nemėgsta žemaitis, kai iš jo kas juokiasi.

Sočiai nors ir be apentito pavalgęs, išpeikęs brokolius, jis ir vėl prisiminė Lietuvos Konstitucijos. Bet…

Tų „bet“ pasirodė tiek daug, kad man pabodo iš jo šaipytis. Tada atsiversčiau kompiuterį, atsiversčiau 154 Konstitucijos straipsnius ir pradėjau jam skaityti straipsnį po straipsnio. Jis žemaitiškai klausė, bet nesuprasi, ar girdėjo. Vis nutraukia ir kerta: „Konstitucija neleidžia teisme liudyti prieš savo giminę“. Atsakau: „Nėra tokio straipsnio“. Tada vėl kerta: „Tėvai atsakingi už vaiką, kol jam sukaks 24“. Atsakau: „Nėra tokio straipsnio. 38 str. Skelbia — iki pilnametystės, o ji nustatyta iki 18“. Jis susijaudina: „Tai kodėl man tenka išlaiti sūnų iki 24? Kol jis mokysis aukštojoje mokykloje?“ Ir tada presideda… Žodžiu, tampa aišku, kad jis su savo žmonele, su kuria išmaišė pusę Europos, Anglijoje jau ir namą buvo išsimokėjimui pasiėmę, Žemaitijon grįžęs „parsiskyrė“. Ką gi, jau Kita, nebe konstitucinė muzika. Nes jeigu žmona jį į teismus padavusi, socialine tapusi… Hm, paprasta ir niūroka istorija. Nutilo žemaitis Sigitas.

Bet aš jam viską atleidau, ir Konstitucijos džiungles. Nepaliko savo kaulų laidot kažkur Europoje — vyras. Vyras kaip plienas, beveik penkiasdešimties, pats sau valstybė.

Dabar Sigitas šventoje gyvena vietoje, šalia vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės, kur „Palangos Juzės“ muziejus. Ir namuose Sigitas turi ką pasakyti: „Minija ten pasakiška, dabar lakštingalos dangų drasko, rojus. Tik parazitai naujieji Miniją baigia nuodyti srutomis ir chemikalais iš laukų. O brakonierių kaip šunų. Tinklais išgaudo net lašišas… Ir apžėlę viskas kaip džiunglėse, niekam nieko nebereikia. Kas vilą pasistato, tas atitveria upę. O vaikystėje būdavo nušienauta, krūmai iškirsti, išvalyta, ir eik palei Miniją švilpaudamas dešimt kilometrų. Žmonės šienaudavo gyvyliams. O dabar — bruzgynai. Štai tau ir tėvynė“.

Šiandien atsisveikinome. Su šia traukinio ir ligoninės atmaima — kupe-palata pagyvenau keturias dienas.

Prieš išeinant atsirado naujokas Kęstutis, užėmęs ukrainiečio lovą. Juodas nuo galvos iki kojų, su akiniais, žilas. Rimtai išjlausinėjo Sigito apie jo stuburą, o šis atsakinėjo tik dviem žodžiais: " Diskas, slankstelis".

Pagaliau visas tapo aišku ir dėl Sigito avarijos. Šiandien iš ryto.

Nuosekliai moka kalbėti, gražiai, „gruntaunai“ - net pavydas ima.

Žodžiu, lėkė prie Salantų „kiek variklis kabino“, 180 km/h. Būtų galėjęs ir daugiau, bet greičio blokiruotė neleido. Kai nulėkė per griovį į laukus, ratai išlakstė, stogas velniop, korpusas velniop, pagalvės velniop. Draugai išlakstė po laukus, prie metalo laužo liko tik jis gulėti. Jautė, kad galvoja ir supranta, jog visi jo 400 Eur., kuriuos ką tik buvo sudėjęs į savo VW „Touareg“ pagražinimą, išgaravo per tris sekundes.

O paskui atsirado policija ir pakišo sužeistam žemaičių kariui alkotesterį. Kadangi sąmonės nebuvo praradęs, žemaitiškai nesiruošė pasiduoti. „Ne! — sako, — nepūsiu į tą jūsų triūbą. Ką aš žinau, gal man nuodus pakišote“. Atvyko greitoji ir išvežė Siginą nepapūtusį. Bet policija ne pėsčia — laukia Sigito prie ligoninės durų. Ir vėl sako: „Pūsk!“ — „Eikite peklon. Konstitucijos straipsnis neleidžia kištis į žmogaus asmens gyvenimą“, -- ramiai sau atkerta ir į antpečius žiūri. Policija vėl sako: „Mes norime tau padėti“. A, taip?! Sigitas pajuto jėgų antplūdį ir tarsi ant žirgo šoko: „Žinau, kaip jūs norite man padėti! Aš pats jūsų policijos mokykloje, Kaune mokiausi, net pusmetį ir iš širdies! Ir mačiau kokius banditus ruošia Lietuvos Respublika. Lietuvos himno nebetekau, nebegiedu!“ Policija apsidairė banditų savo tarpe, ir vėl neatlyžta: „Daktaras štai atėjo, duok ranką, paims kraujo mėginį“. „Dar ko! Kraujo mano įsigeidė! — jau visai nesivaržo žemaičių karžygys. — Kad aš savo kraują į kairę ir dešinę taškyčiau?! Asmens duomenų apsauga! O dar jums pasakysiu, policijai su antpečiais, kad adatos dūris į žmogų prieš jo valią — tai intervencija į kūną, ir Konstitucijos straipsnis“. Policija, netekusius argumentų, atatupsta. Galai žino, ką tas žemaitis su Konstitucija galvoje dar iškrės. Bet ir atsitraukusi per žingsnį, kone paprašo: „Nusileisk, mums tik reikia sužinoti buvai tu už vairo, ar ne tu“. Ak, kunigaikštis švenčia galutinę pergalę: „O štai ir įrodykite, Lietuvos policijai! Be savų alkotesterių ir švirkštų įrodyti turite - juks Konstutucija liepia!"

Visa tai kone žodis žodin. Papasakojęs šią Žemaičių žemės istoriją, Sigitas sulindo į savo nepražilusią barzdą ir šaudo juodomis akutėmis tai į mane, tai į išsižiojusį kaimyną Artūrą, kurio net šalmas ant pakaušio juda. Laimingas švyti, kaip Velykinis kiaušinis.

Tada aš neištvėriau: „Klausyk, brolau, kaip tu čia patekai, į valdišką ligoninę, jeigu nė kraujo lašo nedavei?! O analizai?“ Sigitas atlaidžiai šypso pro plyšį barzdoje: „O koks skirtumas? Matėte, ši valdiška ligoninė mokamas palatas turi, ir čia valstybės biznį varo. Visur vagys“. Neatlyžtu ir aš: „Bet prieš operaciją, brolau, vakar, kraują iš tavęs išsiurbė? Išsiurbė. Ir jokia tavo Konstitucija nepadėjo. Policija galėjo pasinaudoti.“ Čia Sigitas saulė, barzda kaip Mefisto Guno operoje „Faustas“ kilst į viršų: „O! Būtent. Tai buvo vakar, ne užvaar. Ir papūsk dabar Lietuvos policija dievams į užpakalį“.

Aš subliuškau kaip pradurtas balionas. Artūras, stovėjęs šalia, net tvarsčius ant savo šalmo pradėjo tinti - svetimas kaulas kaukolėje, matyt, sujudėjo. „Na taip, tai kruta…- burda Artūras. - Nebesistebiu, kodėl neprisimenu vietos, kurioje gimiau“. Jis tikrai neprisimena, kur. O ką tik jam stuktelėjo ne tik betoninės grindys, bet ir 30 metelių. Tai Artūras, bet juk mano pasakojimas apie rikį Džiugą.

Paskutinis rikio rūpestis buvo folksvagenas, laužu virtęs. Su kitu žemaičių kunigaikščiu, broliu, telefonu aptarė, kaip anas nusamdys - už jo, Sigito, pinigus - tralą ir išplėš iš policijos aikštelės vargano žirgo „Touareg“ liekanas. Nes Lietuvos policijai visai nesvarbu, kad karžygys dabar neįgalus guli, ir nežinia kiek gulės. O po to dar reabilituosis po Palangos pušimis. Lietuvos valstybė plėš iš jo pinigą, plėš už metalo palaikų saugojimą - plėš nuo jo gyvo kūno.

Pasispaudėme rankas, palinkėjau laimėti žemaičių kunigaikščiams, ir užvėriau Lietuvos Respublikos ligoninės duris.