Źemiuraszts arba J. A. Pabrėžos kelionė po pasaulį
Ankstesnėse apžvalgose pristatyti pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos talentai, darbai ir gebėjimai botanikos bei medicinos moksluose, liudija, kad tai išskirtinė VIII – XIX a. asmenybė su plačiu ir giliai kompleksiniu moksliniu požiūriu ir mąstymu. Kaip teigia R. Skorupskas (2019), kiekvienoje savo kasdieninio darbo ir visuomeninės veiklos srityje jis matė plačiau ir suprato daugiau nei kiti, gebėjo atrasti erdvinius ryšius tarp skirtingų veiklos sričių [1].
Kas paskatino Jurgį Pabrėžą aprašyti pasaulio geografiją? Pirmąsias žinias apie pasaulio žemynus jis gavo Kretingos gimnazijoje ir Vilniaus universitete studijuodamas gamtos mokslus. Pagal išlikusius rašytinius šaltinius galima spręsti, kad Tėvas Ambraziejus visą gyvenimą praleido savo gimtojoje Žemaitijoje, neskaitant kelių studijų metų praleistų Vilniuje. Tačiau tai nebuvo kliūtis keliauti po pasaulį atlasų, žemėlapių, knygų ir laiškų pagalba. Iš jo asmeninės bibliotekos išlikę du didžiuliai vokiški pasaulio atlasai byloja apie geografijos mokslo svarbą Pabrėžos pasaulėžiūros formavimesi bei botanikos ir medicinos mokslų gilesniame pažinime. Viename iš jų Pabrėžos ranka lenkiškai yra surašytos valstybės, kraštai ir jų didžiausi miestai, o atlaso gale aprašyta daug valstybių. Mokėdamas lotynų, graikų, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, vokiečių kalbas, jis daug skaitė ir užsirašinėjo visa, kas jį domino iš kitų šalių mokslininkų darbų. Aprašinėdamas svetimžemes augalų rūšis, Pabrėža domėjosi ir jų augimo sąlygomis tuose kraštuose. Plėtėsi geografinės žinios ir aprašinėjant ligas, kurios nebuvo būdingos Lietuvos gyventojams, neabejotina, kad jis žinojo ir tų šalių klimatines sąlygas, kaip šių ligų atsiradimo ir plitimo priežastingumą. Daug žinių apie skirtingų šalių kultūrą, religiją, papročius J. A. Pabrėža gavo skaitydamas senovės graikų ir romėnų filosofų veikalus.
Tačiau didžioji paskata buvo meilė! Meilė, begalinis rūpestis ir troškimas šviesti suvargusius valstiečius, plėsti jų pasaulėžiūrą bei atsakinga meilė pranciškonų išlaikomos mokyklos mokiniams, kur Tėvas Ambraziejus buvo paskirtas kapelionu bei dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus ir geografiją [2]. Matyt, tai ir buvo pagrindinės priežastys parašyti 166 puslapių apimties pirmąją lietuvišką (pajūrio žemaičių tarme) penkių pasaulio dalių fizinės ir politinės geografijos rankraštinę knygą. Lyginant su kitais Pabrėžos kūriniais, ji nėra didelės apimties, tačiau apima visą žemę kaip planetą (kaypo pleneta). Nėra minimas tik Antarktidos žemynas, kadangi tuo laiku žinių apie jį buvo negausiai. 1820 metais Rusijos imperatoriškojo laivyno įgula, vadovaujama Belingshauzeno, priartėjo prie Antarktidos žemyno per 120 km atstumą. Po metų pakartotoje ekspedicijoje, jau pamatė Antarktidos krantus, o pirmasis žmogus išsilaipinęs Antarktidoje buvo prancūzas Žiulis Diumon (Jules Dumont) 1840 metais.
Pabrėžos geografijos rankraštis yra be antraštinio lapo, todėl nežinomas jo tikslus pavadinimas, o bibliografijoje vadinamas pagal pirmąsias eilutes: Įźęgis. // Geograpyje (:Źemiuraszts) ira apraszims źemys [3]. Išsamiai ją tyrinėjęs J. Tarvydas (1972) ir kiti mokslininkai teigia, kad tai pirmasis lietuviškas geografijos vadovėlis skirtas naudoti mokykloje. Kad tai mokyklinis vadovėlis, galima spręsti iš jo sandaros paprastumo ir lakoniškumo.
Rankraštyje nėra nurodyta parašymo data, todėl labai įdomūs ir vertingi yra mokslininkų pasvarstymai ir diskusijos. J. Tarvydas teigia, kad vadovėlis parašytas po 1825 m., nes jame minimas Rusijos caras Nikolajus I, tais metais pradėjęs valdyti, ir ne vėliau kaip 1830 m., nes nuo tada Pabrėža atsidėjęs vien botanikai [4]. Kišūnienė (1972) J. Pabrėžos bibliografijoje taip pat nurodo, Geografijos parašymo datą - po 1825 metų. Tačiau knygoje minimas popiežius Grigalius XVI (Poniawoojęćzió ira Grygaalós XVI Gałwa baźniicys Riimyszkoosys), tapęs popiežiumi 1831 m., t. y. daug vėliau, nei Rusiją pradėjo valdyti caras Nikolajus I. Vadinasi, galime daryti prielaidą, kad Pabrėža rankraštį parašė po 1831 m. G. Subačius (1996), išnagrinėjęs Pabrėžos veikalų rašybos raidą, nustatė, kad ši knyga yra vienas pirmųjų Pabrėžos veikalų, rašytų su priebalsėmis ćź, śź ir sudvejintomis balsėmis, ir linksta manyti, kad knyga sukurta apie 1831-1834 metus [6].
J. Pabrėžos rankraščio Geograpyje (:Źemiuraszts) ira apraszims źemys pavyzdžiai
J. Pabrėža nenurodo, kokiais šaltiniais rėmėsi rašydamas šią knygą. Veikiausiai jis naudojosi lenkiškomis geografijos knygomis, tai rodo tikrinių vardų lenkiškos žodžio formos, pvz., Wałaakaa (Italija) [4], taip pat knygoje retesni terminai aiškinami lenkiškai. Mokslininkai mano, kad tai nebuvo vieno veikalo vertimas ar sekimas, nes neaptikta panašios lenkiškos geografijos knygos, išleistos XVIII a. pab. – XIX a. pr., kurioje taip glaustai, enciklopedine struktūra būtų aprašyti žemynai. R. Gedrimas (2003) teigia, kad Pabrėžos vadovėlis gal kiek primena VU profesoriaus Karolio Virvičiaus (K. Wyrwicz) 1773 m. išleistą Bendrąją geografiją. Čia, kaip ir Pabrėžos rankraštyje, pirmiausia paaiškinami svarbiausieji terminai. Apibrėžimai abiejose knygose formuluojami panašiai, tik Virvičius juos pateikia klausimų ir atsakymų forma. Tačiau tai nebuvo pagrindinis šaltinis, kuriuo Pabrėža vadovavosi, nes K. Virvičiaus geografijoje aprašomas tik Europos žemynas. Pabrėža, matyt, naudojosi visais jam prieinamais šaltiniais ir žemaitiškai išdėstė svarbiausias gamtinės ir visuomeninės geografijos žinias apie pasaulio žemynus.
Trumpai pristatysiu rankraščio struktūrą, detaliau su J. Pabrėžos veikalo faksimile galite susipažinti Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios bibliotekoje. Knyga prasideda įžanga (Įźęgis), kurioje - apibūdinamas geografijos mokslas, nurodomos jos rūšys: matematinė (geograpyje matematycznyny) - apima žinias apie žemę kaip planetą; fizinė (geograpyje fizycznyny) - aprašo žemės paviršių ir kūnus, esančius ant jos; politinė (geograpyje palyticznoji) – apžvelgia žmonių atrastas žemės dalis, aprašo šalis ir jų santvarką. Įdomu pažymėti tai, kad Pabrėža išskiria politinės geografijos dalį, sakydamas, kad ji knygoje bus svarbiausia. Toliau apibrėžiami pagrindiniai terminai, bendros geografinės žinios apie Žemės rutulį. Geografijos vadovėlis suskirstytas pagal žemynus į penkias dalis (atskiriós), apibrėžiama jų padėtis vienas kito atžvilgiu. Pabrėža teigia, kad Europa (Europa) yra mažiausias žemynas, tačiau jai aprašyti skiria daugiausia vietos (apie 100 p.), kitiems žemynams – Azijai (Azya), Afrikai (Afryka), Pietų ir Šiaurės Amerikai (Ameryka), Australijai (Australije arba Oceanije) – pusė tiek vietos (apie 50 p.). Kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiami bendrieji geografiniai duomenys apie žemyną: padėtis (ylgiiby ir płatiiby), geografiniai objektai, su kuriais žemynas ribojasi (róbeźee), žemyną skalaujančios jūros (jura), salos (sałas), sąsiauriai (pargniuźa), pusiasaliai (posiausalis), kalnai (kałns), ežerai (eźers), upės (ópy), tikybos (religyjys arba wiera), kalbos (lyiźówis), tautybės (gymyniby), gyventojų skaičius (swietingóms), klimatas (dyrżós), toliau atskirai aprašomos to žemyno valstybės (Ponisty, Ciesorysty, Kónygayksztisty, Karalisty).
Rankraštyje Pabrėža teigia, kad žemėlapiai (łakstaa geograpiczny arba mapos) yra neatskiriama geografijos mokslo dalis. Pateikia trumpą žemėlapių klasifikaciją, juos aprašo ir nurodo kaip jais naudotis. Pabrėžos geografijos rankraštis nėra iliustruotas, bet pagal kitų XIX a. autorių geografijos vadovėlių iliustracijas, galime numanyti kokį pasaulio žemynų vaizdą matė J. Pabrėža.
P. Vileišio 1898 m. Čikagoje išleistame geografijos vadovėlyje pradinei mokyklai lietuvių kalba Trumpa geografija arba Žemės apraszymas pavaizduoti pasaulio žemynai
Kaip ir visi Pabrėžos kūriniai, taip ir šis yra įdomus lingvistiniu požiūriu, nes parašytas lenkiškais rašmenimis, laikantis šnekamosios šiaurės žemaičių tarmės. Daug rankraštyje naudojamų terminų Pabrėža ėmė iš gyvosios kalbos, nemažą dalį sukūrė pats ar pasiskolino iš kitų kalbų (lenkų, rusų). Šiandieną naudojami geografiniai terminai Pabrėžos rankraštyje turi kiek kitokią prasmę ir atspalvį, bet tai suteikia knygai istorinę vertę, nagrinėjant tuometinės rašytinės lietuvių kalbos ypatumus. Kitas svarbus knygos istorinis aspektas yra tai, kad šiandien galime įvertinti to laikotarpio pasaulio gamtinės aplinkos pažinimo lygį, tuometinį pasaulio politinį žemėlapį, jo ribų neapibrėžtumą, susijusį su nepilnu pažinimu, įsisavinimu ir pasidalijimu [1].
Mielas skaitytojau, keliaukime kartu su Tėvu Ambraziejumi po pasaulį, įmindami mums paliktas paslaptis ir patirdami pažinimo džiaugsmą.
1. Skorupskas R. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos geografija. Lietuvių kalbos institutas. 2019. 9-36.
2. Gidžiūnas V. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849), Lietuvių katalikų mokslų akademija, Roma-Vilnius. 1994. 295 p.
3. Pabrėža J. A. Įźęgis. // Geograpyje (:Źemiuraszts) ira apraszims źemys [...]. Rankraštis saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje.
4. Tarvydas J. J. Pabrėža – pirmojo lietuviško geografijos vadovėlio autorius. - Jurgis Pabrėža (1771-1849), Vilnius. 1972. 55-62.
5. Kišūnienė N. J. Pabrėžos bibliografija. – Jurgis Pabrėža (1771-1849), Vilnius. 1972. 95-114.
6. Subačius G. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba. Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. 1996. T. 8. 113 p.
7. Gedrimas R. J. A. Pabrėžos geografijos vadovėlio terminai. – Terminologija 10. 2003. 117-133.
Tekstą parengė doc. Rita JANKAUSKIENĖ.