III gavėnios sekmadienis. Katechezė "Nusipirktas" Dievas turi galiojimo laiką, jis miršta!

„Nusipirktas“ Dievas turi galiojimo laiką, jis miršta

Švenčiame trečiąjį gavėnios sekmadienį. Po 40 dienų dykumoje (I-asis gavėnios sekmadienis) ir Jėzaus metamorfozės ant aukšto kalno (II-asis gavėnios sekmadienis) šiandien evangelijos skaitinys kviečia mus dalyvauti Velykų šventėje ir pamatyti kitokį Jėzų, sakyčiau, pasitikti Jį visiškai naujame, nelauktame, netikėtame amplua.

Jėzaus namiškiai žinojo, kas yra Jėzus, mokiniai atpažino Jį kaip Mesiją, nes jų akys išvydo Dievo išgelbėjimą. O ką žmonės galvoja apie Jėzų, kokį Jį regime mes Jeruzalės šventykloje, kai susukęs iš virvučių rimbą, veja laukan prekiaujančius jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusius pinigų keitėjus? Jėzus atskleidžia naują Dievo ir žmogaus santykį, kuris veda į senosios sandoros galiojimo pabaigą: „Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų“ (Lk 5, 37). Senojo Testamento pranašai kalbėjo ir guodė izraelitus, kad ateis Mesijas, kuris padarys tvarką Jeruzalės šventykloje ir tautos gyvenime. Ne. Jėzus tikrai neatėjo šluoti ar plauti šventyklos grindinio. Ne. Naujajai  sandorai nebereikalingos senosios fariziejų ir kunigų struktūros, jų institucijos su begale įstatymų ir poįstatyminių aktų...

Jėzus mato, bet ar regime mes, jog Dievo šventykloje nėra?! Jo vietoje politiniai ir religiniai interesai, intrigos bei pinigai, tapę manipuliuojančia dvasia, anonimine jėga. Šiuolaikiškai šnekant, šventykla tapo Pasaulio Centriniu Banku. Jėzus pasiima rimbą ir plaka ne nusidėjėlius, išvarytus už Jeruzalės šventyklos ribų, kaip buvo tikimasi iš ateisiančio Mesijo, o tuos, kurie iš Tėvo Namų padarė prekybos namus.

Jeruzalėje gyveno apie 40 tūkstančių žmonių. Per Velykų šventes į šį Dievo miestą atvykdavo virš 80 tūkstančių piligrimų, kurie čia mažiausiai aštuonioms ar daugiau dienų apsigyvendavo ir įsiliedavo į sostinės gyvenimą. Anų laikų istoriko Flavijaus liudijimu, per Velykų šventes Dievui paaukotų avinėlių skaičius viršydavo 18 tūkstančių. Nenoriu kviesti jūsų įsivaizduoti, kiek kraujo, kokie pinigai... Tiesa, labai svarbu įvertinti darbą, kurį vykdė pinigų keitėjai, nes šventyklos viduje cirkuliavo ypatinga valiuta – Jeruzalės šventyklos mokesčiams užsimokėti naudotas sidabrinis Tyro šekelis. Kiti pinigai pakliūti į šventyklą negalėjo. Išėjimo knygos 34 skyriuje 20 eilutėje parašyta: „Nė vienas nepasirodys mano akivaizdoje tuščiomis rankomis.“ Šis sakinys šventovės kunigų buvo dažniausiai cituojamas. Kiekviena šeima aukojo avinėlį, taip prisimindavo tautos laisvės kelią iš Egipto vergovės namų. Nuodėmių sužeisti žmonės aukojo avinėlį Dievui atsiteisinti. Kažkada buvo aukojami vaikai (šiuolaikinėje teisėje ritualinė žmogžudystė yra kriminalinis nusikaltimas), Jeruzalės šventykloje - geriausiai prižiūrėti avinėliai. Taip buvo „perkami“ atleidimai...

Termino auka, aukojimas turinys ir jo samprata surado sau vietą mūsų bažnytinės bendruomenės žodyne, nors iš esmės tai pagoniško pasaulio reiškinys. Mūsų aplinkoje auka nėra priemonė už pinigus nusipirkti kunigo paslaugą ar Sakramentą. Tikintieji, dalindamiesi savo darbo vaisiais (pinigais) ir laiku, reiškia savo tarnystę konkrečioje bažnytinėje bendruomenėje, pavyzdžiui – parapijos ar vienuolinės bendruomenės gyvenime. Sakramentai ne kunigų nuosavybė, jie - tikinčiųjų teisė. Sakramentai yra švenčiami, tai ne paslaugų teikimas, o kunigo tarnystė. Auka skiriama kunigo pragyvenimui ir bendruomenės veiklai vystyti, bet gaila, kad dažniausiai ji atitenka  pastatų priežiūrai, restauravimui... Todėl čia jokios prekybos negali būti. Negalime nusipirkti Dievo. „Nusipirktas“ Dievas turi galiojimo laiką, jis miršta.

Dievui aukos nereikalingos. Tavęs vietoje jam avinėlis nereikalingas. Dievas laukia tavo širdies ir gyvenimo, o ne avinėlio mirties. Jis laukia tavo atsakymo į Jo meilę ir skiria gyvenimo dovaną. Jis laukia tavo atsigręžimo į artimo laimę. Bet apsispręsti, kuo norime būti, mes turime patys: šventove, Dievo namais ar turgumi, iliuzine šventykla, kur žmogus jaučiasi nemirtingas, turintis visagalybės euforiją... Esame tik dulkės. Užteko COVID-19 viruso ir iškritome. Tad, broliai, seserys, skubėkime išvaryti prekiautojus iš savo širdžių. Griaukime savo kūno iliuzinę šventovę – turgavietę, kad Kristus mus atstatytų. Taip. Kristus yra to pastato kertinis akmuo. Jis yra Dievo garbė. Dievo, kuris neprašo ir nereikalauja.

„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23), - tai reiškia, kad žmogus yra naujoji Dievo buveinė, naujoji Dievo gyvenamoji vieta. Šis teiginys Jeruzalės šventyklos kunigams suspaudė širdį ir gerklę, nes šventykla, kurioje Dievo vardu buvo vykdomas verslas, nebeturi teisės egzistuoti. Religinei institucijai Jėzus darėsi nepatogus ir pavojingas: „Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“ (Jn 11, 47-48). Jėzaus nužudymo motyvą suformulavo Kajafas, kuris tuo metu vykdė vyriausiojo Jeruzalės kunigo pareigas. Jo patarimas žydams (religinės valdžios atstovams) buvo toks: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“ (Jn 18, 14).