Nesikeičia tik egoistai

Politinės ir religinės valdžios nutarimu tas, kuris parodė ateinantį galingesnį už save, Dievo Avinėlį, buvo suimtas. Jono Krikštytojo suėmimas - perspėjimas Jėzui, kad ir jo ateitis dėl Dievo Evangelijos skelbimo jau nulemta. Kodėl teisiojo akivaizdoje valdžios taip susierzina? Kokią žinią komunikuoja Dievo Avinėlis, sugrįžęs į Galilėją? Skelbia Dievo Evangeliją, kad  atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 14-15). Šiuo klausimu politinė ir religinė Izraelio valdžia kompromiso neieško.  O ar išvis įmanomas kompromisas, šių priešingų „stovyklų“ susitarimas? Mums labai svarbu atsakyti į šį klausimą. Kodėl Dievo Avinėlis taip erzina valdžios vyrus?

 

Erzina, kadangi dar prieš 40 dienų Erodas ir Kajafas ramiai miegojo ant iškovotos valdžios laurų. Ištisus šimtmečius gyvavo korupcinės - autokratinės sistemos, išnaudojančios žmones. Karaliai ir imperatoriai. Jie valdžia ir tik jie geriausiai rūpinasi savo liaudimi. Dabar jau sklinda balsai iš Nazareto, kad gyvenantys prabangiausiuose rūmuose ir sėdintieji soste nėra žmonės, jie galvijai prie valdžios lovio, jie žvėrys prie politikos vairo. Įstrigo, labai giliai mano sąmonėje įstrigo miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ (1975 m.) žodžiai: „Vilką vadinu vilku. O jeigu kiaulę sutinku, sakau jai: labas, kiaulė! Štai šitaip gyvenu, tarp juodo ir tarp balto…” Kodėl  Aleksėjus Navalnas sugrįžęs į Maskvą taip erzina valdžios vyrus? Istorija kartojasi. Žinoma žinoma, žvėrys nori ir toliau valdyti jėga, likti viršūnėje; jie viską darys dėl Dievo Avinėlio mirties. Dievo Sūnus atėjo ne nusilenkti pasaulietinei valdžiai; jis neieškos kompromiso. Jo tikslas pakviesti žmones, nes atėjo metas, atsiversti ir pasitikti besiartinančią Dievo karalystę, naują Dievo avinėlių gyvenimą alternatyvioje visuomenėje, kuri yra antipodas esamo pasaulio logikai ir gyvenimo kriterijams. Dievo karalystė yra Izraelio viltis. Pagaliau Izraelio tauta sulaukė Mesijo. Jis jau čia ir dabar. Ši tauta laukė tokio pasikeitimo. Nesikeičia tik egoistai. Dievas nori, kad žmogus, jo sukurtas kūrinys, ir būtų žmogus, įstengiantis keistis, pažinti ir mylėti savo Kūrėją, o ne kiaulė. Žmogumi tampama mylint, tarnaujant artimui, švelnumu liečiant žemę, kuri augina žmogų, o mums duoda vyną ir duoną, leidžia džiaugtis žiedais... Dievo karalystėje „sėkmės vyrai“ nieko nebereiškia. Dievo karalystėje nebėra senojo pasaulio raugo. 

black concrete road surrounded by trees during daytime

Į Dievo karalystę ateiname atsivertę ir tikėdami Evangelija. Ji arti. Būdami jos artumoje, mes koreguojame deformuotą Dievo paveikslą, kurį mums padeda susigrąžinti Jėzus, juo dangiškasis Tėvas gėrisi. Valdingas, galingas dievas reikalingas valdžios žmonėms. Jų įsivaizduojamas viešpats gėrisi šio pasaulio galiūnais ir turčiais; dar daugiau - imperatoriai buvo laikomi dievo vaikais. Tai pagoniško pasaulio supratimas... Štai toks iškreiptas Dievo paveikslas buvo iškomunikuotas liaudžiai. Valdžios žmogaus vertybių skalės viršuje yra pinigai ir malonumai. Pagal šiuos du kriterijus organizuojamas senojo pasaulio žmogaus gyvenimas. Atsiversti reiškia apversti aukštyn kojomis šią vertybių skalę, kurios viršuje - žmogus, sekantis Dievo Avinėlį.

 

Kristaus sekimas negali būti seno ir naujo pasaulio mišinys. Kokie esame mes, europiečiai, po 2 tūkstančių metų? Tiesą sakant, nei pagonys, nei krikščionys: „Kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Jėzus eina pirmyn. Jis sutinka kitus du mokinius, betaisančius tinklus. Vienas iš jų esi tu, ir aš tavimi labai džiaugiuosi.

Brolis Benediktas Jurčys

Vilties Miestas, 2021