Nemylima Meilė arba „Aš toleruoju Dievą!“

Ką pagalvotų apie savo sirgalius žalgiriečiai, jeigu krepšinio fanai jų nepalaikytų, nesukeltų per areną nusiritančių ovacijų bangų? Sutinku, arena nėra bažnyčia ir, atvirkščiai, bažnyčia ne sporto arena. Bet palyginimas nėra banalus. Nuoširdžiai jus provokuoju ir noriu sukelti diskusijas tarp Vilties miesto piligrimų teiginiu, jog mes nepalaikome Dievo meilės savo tautoje! Ar Kauno „Žalgiris“ išloštų, jeigu sėdintys fanai, jam žaidžiant prieš Maskvos „cackius“, būtų indiferentiški? Ar žaidėjai toleruotų tokią žiūrovų apatiją? Ar Dievo meilė gali numirti, jeigu esame neištikimi ir abejingi savo Kūrėjui?!

Dėl šio teksto nuoširdumo, kurį apsisprendėte skaityti, neabejokite. Už įkvėpimą esu dėkingas šv. Pranciškui Asyžiečiui. Įsivaizduokite, jis, matydamas, kad Meilė yra nemylima, nesigėdijo verkti. Ar tai vyko tik prieš 800 metų? Tikiu, kad ir mūsų tautoje taip raudančių nemažai. Asyžiaus Neturtėlis garsiai vaitojo, nes buvo nemylimas Dievas. Verkdamas šv. Pranciškus atrado kelią į Dievo teisingumą, gailestingumą ir atleidimą. Tik tas, kuris atleidžia, švenčia savo artimo atradimą. Dievas atrado Pranciškų, dabar atleidžia man neištikimybę, nes čia dieviškos meilės amžinumo slėpinys. Dievas nori, kad mūsų gyvenimas būtų šventė.

Pandemija riboja ne tik verslą, bažnyčios gyvenimą, vakcinų gamybą, sportą, bet ir žmogaus teises, laisvę, intelektualinio, emocinio ir dvasinio pasaulio vystymą. Prieš kelias savaites rašiau apie draugystės svarbą karantino metu. Dabar svarstau apie meilę, kuri lyg plaučiai aprūpina visą mūsų organizmą (tautą, bažnyčią) deguonimi. Mąstykime kartu.

Rizikinga kalbėti apie meilės amžinumą, kai visas mūsų gyvenimo povandeninis dėmesys nukreiptas į  išnykimą, biologinę mirtį. Gal net kalbėti apie nukreipimą būtų ne visai tikslu – mes, bijodami mirties, bėgame nuo jos. Tai ką jau kalbėti apie tikėjimą amžina meile?.. Bet kodėl atsiradusi meilė turi numirti? Ar meilė baigtinė, ar turi galiojimo datą? Ar Dievo meilė man prasideda tik su gimimo data ir baigiasi kūno mirtimi? Jeigu taip, kaip formuojasi mano atsakas į Dievo meilę?  Bendraudamas sužinai daug įdomių dalykų. Pasirodo, vienoje šeimoje vyras ir moteris nesikalba 12 metų ir nesiskiria, nekuria potencialių naujų pasaulių tik dėl vaikų, ir tokių panašių šeimų labai daug... Kažkur girdėta... Arba. Pasilieku vienuolinėje bendruomenėje tik dėl sesučių ir brolių, nes priešingu atveju seniai jau būčiau palikęs/usi bendruomenę. Kodėl? Kaip atsiranda Dievo ir tikinčiųjų tolerancija? Kaip gyventi, melstis, bendrauti, kada viskas daroma tik dėl saugumo, patogumo, įpročio? Rašau prisiminęs pokalbį su vienu išsilavinusiu komunistu, įsitikinusiu socialistinės idėjos teisingumu. Jam priklauso sakinys: „Aš toleruoju Dievą! Bažnyčia nieko blogo nemoko!“ Toleruoju!? Pakenčiu, ištveriu? Kaip kokią priešingą nuomonę, kitą įsitikinimą ar vaistą? Gal laikas susimąstyti, kas yra tolerancija, gal jau metas nustoti spekuliuoti tuo?

O jeigu Jis, Dievas, yra amžinas, tai jo meilė man – ištikima - amžina. Dievas yra meilė, jis yra daugiau už meilę!

Nekalbėdami apie meilę, mes prarandame artimą. Be kito nėra ir manęs. Tokiu būdu patiriame vis didesnę baimę, skaudiname save ir kitą, atsiranda depresijos simptomai, nenumaldomas noras naujumo, pastebime, kad iliuzinei mūsų laimei trūksta išreklamuoto automobilio, vardinių batų... O kas po to?  Naujas partneris, nauja bendruomenė!? Netiks nauja bus naujesnė?

Dabar ir aš, kaip anuomet pranašas Izaijas, „šaukiu kaip gimdyvė, dūstu ir aikčioju“ (Iz 42,14). Ar gali būti žmogus laisvas nuo meilės? Ar galime nieko nedaryti dėl meilės? Kodėl mes slepiame meilę lyg degantį žibintą?.. Pasiklausykime Jėzaus: „Nė vienas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą“ (Lk 8, 16). Kalbėkime apie meilę. Žinau, kartais tai gali būti nenumaldomai sunku – ne tik prabilti, bet ir išgirsti. Tačiau meilei negalioja jokie apribojimai. Ji mus išlaisvina iš baimės, nerimo. Meilei reikalingos naujos erdvės, horizontai, tai - Dievo atvertis. Ne tolerantiškas pabuvimas Bažnyčioje per mišias, ne Biblijos sakinių skaitymas, ne pareigos vykdymas yra tikroji meilė. Meilė yra lyg pjūvis, kuris atveria nemylimo Dievo slėpinius ir mūsų buvojimo gelmes.

Kaip verčiamas mylėti neįsimyli, taip ir spaudžiamas ieškoti Dievo niekad jo neranda. Kita vertus, Dievo (ne)ieškantį pats Dievas suranda. Paradoksalu, ar ne? Dievui susitikimas (ne)reikalingas, bet tai įvykis, kuris keičia mano santykį su pasauliu, gimsta naujas pasaulis, kuriame pirmo (ne)susitikimo metu mes gyvename dviese. Susitikimas (ne)įvyksta, ir jis nėra tik banalus susipažinimas. Jam akių, plaukų spalva ar ūgis nėra svarbu, kaip ir man tokios detalės neturėtų būti reikšmingos... Tai ne retorika. Meilė į atvaizdą yra laikina. Bažnyčiose tikrai matome daug šventų abrozdėlių, ir Jėzaus Kristaus taip pat. Ar mane „veža“ gražiai nuaugęs, raudonais žandais, gražia barzda ir ilgais plaukais Jėzaus atvaizdas, ar jo mokymas, pagal kurį aš modeliuoju savo gyvenimą? (Ne)susitikimo su Dievu negali programuoti, juolab nustatyti datą metų kalendoriuje, vis dėlto šis įvykis nulemia mano visą likusį ir amžinąjį gyvenimą, nes pažadu jį mylėti amžinai.

Aš priimu Dievą, kuriame esu ir gyvenu kartu su Bažnyčios Kryžiaus karais, inkvizicijos laužais, pedofilijos skandalais, kompozitoriais ir rašytojais, šventaisiais, mokslininkais, autistiškais vaikučiais ir  močiutėmis ir t.t.... Aš priimu Dievą su žmonių nuodėmėmis, kūrybingumu ir trapumu. Juk ir jaunavedys priima savo vienintelę meilę, sutuoktinę, regėdamas joje ne tik grožį, bet ligas, kurios vargins kūną po 50 bendro gyvenimo metų - kiekviena veido raukšlė bus pati gražiausia pasaulyje, o ašaros – tyriausios, nes pažadėjo mylėti amžinai.

Tokia yra meilės magija.

Brolis Benediktas

2021 vasario 2 d.

Vilties Miestas, 2021