Mesijo laukimas: Judaizmo ir budizmo įkvėptos mintys apie „Smuikininką ant stogo“

Richard Oxenberg

I. Įžanga: Smuikininkas ant stogo


Tevjė: „Smuikininkas ant stogo. Kvailai skamba, ar ne? Bet Anatevkos kaimelyje kiekvieną iš mūsų galima pavadinti smuikininku ant stogo, bandančiu griežti malonią, paprastą melodiją ir nenusisukti sau sprando. Tai nelengva. Galite paklausti, kodėl mes čia gyvename, jeigu tai taip pavojinga? Todėl, kad Anatevka mūsų namai. Ir kas padeda mums išlaikyti lygsvarą? Atsakau vienu žodžiu: Tradicija!“

Taip prasideda pasakojimas apie Tevjė ir tris jo dukteris, įamžintas populiariame Brodvėjaus miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Išgirdus šią pirmąją Tevjė kalbą, galima pagalvoti, kad šis miuziklas yra odė tradicijos kaip gyvenimo būdo svarbai. Tačiau iš tiesų tai istorija apie tradicijų laužymą. Tradicijų trapumas ir išnykimas yra pagrindinė šio kūrinio tema. Išnykimas nėra blogas dalykas. Tradicijos turi keistis, augti ir prisitaikyti prie besikeičiančių įvykių, mąstysenos bei aplinkybių. To reikalauja gyvenimo tėkmė. Paaiškėja, kad ne griežtas tradicijų laikymasis padeda smuikininkui išlaikyti lygsvarą ant stogo. Tada kas? Atsakymas į šį klausimą nuskamba miuziklo pabaigoje. Rusijos valdžia ištremia Anatevkos žydus. Neaišku kodėl. Rusų žandaras, pranešantis šią žinią, pasako: „Neramumai pasaulyje. Ramybės drumstėjai.“ Žydai praranda savo namus, turtą, bendruomenę ir gyvenimo būdą. Daug jų branginamų tradicijų tikrai neišliks šioje suirutėje. Susidūręs su tokia didžiule netektimi, vienas kaimelio gyventojas kreipiasi į rabiną: „Rabine, mes visą gyvenimą laukėme Mesijo! Ar dabar ne laikas jam ateiti?“ Rabino atsakymas paprastas: „Teks laukti jo. . . kitoje vietoje.“ Ką reiškia „laukti Mesijo“ ir kodėl reikia galėti laukti jo „kitoje vietoje“ yra šio trumpo esė tema.

II. Anatevka


Anatevka yra žydų namai ir tuo pat metu ne jų namai, bent jau ne visam laikui. Šiam kaimui toli iki tobulumo, bet jie myli ir jo netobulumus. Išeidami jie dainuoja apie tai, kaip Anatevkoje „mito pusbadžiu ir per daug dirbdavo“. Anatevka „apgriuvusi kasdienybė“. „Ji ne visai Edeno sodas,“ – sako viena iš kaimo gyventojų. Tačiau tai jų namai, ir jie myli juos: „Niekur kitur šabas nebūtų toks malonus,“ – jie dainuoja. Jie myli savo namus ir turi juos palikti. Anatevka – graži vieta, kurioje patiriame sunkumus, sielvartą, meilę, bendrystę, gimimą, mirtį, kovas, triumfą ir pralaimėjimą – nesaugūs namai, kuriuos būsime priversti palikti – yra žmonijos egzistencijos simbolis. Mes visi esame Anatevkoje. Anatevkos pasaulyje mes stengiamės sugriežti savo gražią paprastą melodiją, nenusisukdami sau sprando. Kaip tai padaryti yra pagrindinis visų religijų ir filosofijų klausimas. Mes mylime tai, ką esame priversti prarasti. Meilė ir netektis yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dialektika. Netektis yra neišvengiama besikeičiančio pasaulio, kuriame mes gyvename, dalis, neatsiejama nuo laikinumo, kurį budistai vadina „anicca“. Netektį nesunku suprasti.

Kita vertus, meilė yra didžioji gyvenimo paslaptis: Ką mes mylime, kodėl mylime ir kaip susidorojame su sielvartu, kurį galiausiai suteikia to, ką mylime, netektis?


Gyvenimas, sako Pirmoji taurioji budizmo tiesa, yra „dukkha“; tai yra, vargas, skausmas, nerimas, sielvartas ir kančia. To priežastis, sako Antroji taurioji tiesa, mūsų kabinimasis į trumpalaikius dalykus. Mes trokštame įsigyti laikinųjų vertybių patogiam gyvenimui ir įsigiję išlaikyti juos bei rūpinamės ir sielvartaujame, kai jų netenkame, ir neišvengiamai neteksime jų, kai mirsime. Tai ir visas smurtas bei kančios, kurias sukeliame vieni kitiems, stengdamiesi kontroliuoti tai, ko neįmanoma kontroliuoti, yra „dukkha“. Išeitis, sako Trečioji taurioji tiesa, yra liautis geisti, bet tai iškelią didelį klausimą, ką tai reiškia. Ar mes galime mylėti, nesikabindami į tai, ką mylime? Ar meilė gali būti patenkinta, netekdama to, ką myli? Ar budizmas sako, kad galų gale turime liautis mylėti? Šiuos klausimus iškelia budizmo siūloma išeitis. Judaizmas taip pat siūlo ne mažiau mįslingą išeitį. Toros esmė yra įsakymas: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“. Pasaulio dalykai praeina, bet vienintelis Dievas išlieka amžinai. Todėl Dievas, reikia manyti, yra tai, ką galime mylėti ir niekada neprarasti. Bet kas yra šis Dievas, kurį turime taip mylėti? Ir kaip mums mylėti šį Dievą? Ir kaip mūsų meilė šiam Dievui paveikia kitas mūsų meiles? Tai didieji judaizmo klausimai.


III. Tradicija


„Ir kas padeda mums išlaikyti lygsvarą? - klausia Tevjė „Smuikininko ant stogo“ pradžioje, - Atsakau vienu žodžiu: Tradicija!“ Miuziklo istorijos ironija – tradicijos, Tevjė gyvenimo stabilumo pagrindas, nepaliaujamai slysta jam iš po kojų. Vyriausioji duktė prašo jo leidimo ištekėti už mylimojo, o ne už pagal tradiciją jai numatyto vyro. Pradžioje Tevjė priešinasi šiai romantiškos meilės naujovei. Jis rūpinasi, kas bus, jeigu jie apleis savo tradicijas: „Vieną ramstį patrauksi, ir tuo viskas baigsis?“ Bet jo širdis suminkštėja, pamačius meile spindinčias dukters akis, ir jis nusileidžia. Meilė nugali tradiciją. Panašus tik dar radikalesnis tradicijos peržengimas įvyksta su antrąja dukra. Ji pareiškia tekėsianti už savo mylimojo net be Tevjė leidimo, tik paprašo jo palaiminimo. Jis vėl priešinasi ir galiausiai vėl nusileidžia. Meilė vėl svarbesnė už tradiciją.
Tačiau Chava, trečioji duktė, pasiryžta sulaužyti tradiciją. Ji įsimylį pagonį rusą iš miesto. Tai išgirdęs Tevjė uždraudžia jai su juo matytis. Jis kalba apie savo meilę, bet šįkart meilės nepakanka. „Žuvis gali įsimylėti paukštį,“ – įspėja Tevjė, - bet kur bus jų namai?“ Deja, Chava nepaiso savo tėvo valios ir slapta išteka už mylimojo. Po santuokos ji prašo tėvo priimti juos. Tevjė sumišęs: „Priimti juos? Kaip? Nusigręžti nuo savo tautos ir tikėjimo? To jau per daug. Ne!“ Jis nubėga pas žmoną ir pareiškia, kad nuo šiol jie turi laikyti savo dukterį mirusia. Choras labai garsiai dainuoja vienintelį žodį „Tradicija!“
Tevjė negalėjimas priimti savo dukters rusiškos santuokos, atspindi rusų negalėjimą susitaikyti su žydų buvimu jų žemėje, pasibaigiantį žydų ištrėmimu iš Anatevkos. Mums belieka spėlioti, ar prisirišimas prie tradicijų išsaugo namus, ar sugriauna.


IV. Mesijo laukimas


Anatevkos žydams sunku suvokti žinią, kad jie verčiami palikti savo namus po kelių dienų, ir vienas jų sako: „Rabine, mes visą gyvenimą laukėme Mesijo! Ar dabar ne laikas jam ateiti?“ Kai Mesijas pagaliau ateis – kaip parašyta Šventajame Rašte, kurį Tevjė dažnai cituoja – visas pasaulis susitaikys su Vieninteliu Dievu ir per Dievą su savimi. Tada pranašo Izaijo žodžiais „vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku... Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nei jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina VIEŠPATIES pažinimo,

tarsi jūros vandenų apsemta“ (Iz 11,6-9). Gal tada net paukščiai ir žuvys išmoks gyventi kartu. Ar tai ne tinkamas laikas Mesijo atėjimui? Žinoma, bet koks laikas yra tinkamas Mesijo atėjimui? Tai kas Jį sulaiko? Atsakymas turbūt slypi meilės ir netekties dialektikoje, kuri tęsiasi per visą žmogaus gyvenimą. Mes kovojame, apgaudinėjame, meluojame, vagiame ir žudome, kad įgytume ir įsikibtume į tai, ką mylime, ir taip naikiname meilės pasaulį, kurį regėjo Mesijo pranašai. Budizmas sako, kad pagysime tik atsikratę visų troškimų. Tačiau judaizmas įspėja, kad nesiliautume mylėję. Kaip pasiekti abiejų tikslų? Tikriausiai būtinas Mesijo laukimas. Laukti Mesijo – tai pasišvęsti gėrio idealui, kuris visada bus su trūkumais mūsų apgriuvusios Anatevkos pasaulyje. Tai reiškia priimti daugybę gyvenimo netekčių dėl meilės; puoselėti tobulybės viltį, nepaisant visko, kas ją slopina. Laukti Mesijo – tai gyvenimo laikinume, trapume ir tragedijose pamatyti dieviškumo blyksnį – gyventi su sudaužyta ir pilnatvės kupina širdimi tuo pačiu metu, gedinčia ir džiūgaujančia, pagaliau susitaikiusia su greit pralekiančiu šio širdį draskančio pasaulio grožiu. Šis laukimas niekada nebūna pasyvus. Tai darbas, kad taptume tokia tauta, pas kokią ateis Mesijas. Mesijas vis neateina, bet Jo laukimas, pasišvenčiant meilės ir gėrio idealui, kurį įkūnija Mesijas, pašventina gyvenimą. Manau, tai judaizmo atsakas į meilės ir netekties paradoksą.
„Teks laukti jo kitoje vietoje,“ – sako rabinas savo žmonėms. Gyvenimas pilnas netekčių. Tradicijos keičiasi, laikai keičiasi – saulė kyla, saulė leidžiasi – meilės ir netekties dialektika tęsiasi amžinai. Bet jeigu užčiuopiame meilė giją įaustą į mūsų greit prabėgančias dienas, tuomet meilė nugali netektis – kad ir kur mus nuneštų permainų vėjai. Turime stengtis nukreipti į šią meilės giją savo gyvenimą ir tradicijas orientuoti, net kai jos slysta iš po kojų.
Manau, kad taip smuikininkas išlaiko lygsvarą.

Tekstą vertė ir paruošė - Vytautas Jakelis.

Vilties Miestas, 2021