Medis ir paukštelis

Noriu su jumis pasidalinti pasakojimu, girdėtu brolio pranciškono Viliaus Orvido, akmenoriaus iš Salantų, sodyboje dar prieš mano studijas kunigų seminarijoje 1979 m., kai tikros žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Pajuokausiu: tai buvo laikotarpis, kai Tarybų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas, priimdamas aukštus svečius, mėgdavo juos apdalinti savo bučiniais. Prisimenate jo imperatoriškąjį trigubą bučinį Erich'ui Honecker'iui? 

Pasakojama, kad kartą augo labai gražus ir stiprus medis, kurio šešėlyje vasarą mėgdavo poilsiauti ir pramogauti kaimelio gyventojai.  Medis buvo patenkintas savimi, nes pritraukdavo vis daugiau ir daugiau žmonių. Jie kasdien rinkdavosi pasigrožėti lapais, žiedais ir, žinoma, rudeniop nurinkdavo skanius vaisius. Medis norėjo vis labiau augti, žydėti, nes atvykdavo ir kitų kaimų gyventojų. Jų būdavo tūkstančiai... Medis buvo patenkintas savimi.

Vis dėlto laikas padarė savo: vėjas lengvai nulauždavo šakas, pasidarė nebegražus, nepatrauklus, suseno. Nustojo žydėti, duoti vaisių, o ir šešėlis buvo nebe toks gaivus... Žmonės jį pamiršo. Medis liko vienas ir vienišas, visų apleistas.

Kartą pro šalį ėjo žmonės, kalbėjo apie šį medį, prisiminė, koks buvo gražus, naudingas, o dabar bergždžias... Net žiūrėti į jį nebesinori... Tūkstančiai žmonių juo grožėjosi, o dabar nei vienas iš jų čionai nebesugrįžta... Medis, išgirdęs šiuos žodžius, pravirko. Ilgai verkė.

Netikėtai kažkas jam ištarė: „Mano medi, mano medi, kodėl verki?“ Nuleistomis šakomis nelaimėlis pagalvojo, kam dabar jis, niekam nebereikalingas, parūpo, kas atėjo jo paguosti? Vis dėlto pro ašaras atsiliepė: „Kai buvau jaunas ir gražus, turtingas ir gaivus, buvau visiems naudingas. Dabar susenau, niekam nebeteikiu naudos, esu pamirštas.“ Medis kalbėjo ir ieškojo pašnekovo, kuris jo paklausė apie verksmą. Bet arti nieko nebuvo, nieko nematė. Tuomet garsiai sušuko: „Kas manęs paklausė?“ Švelnus balsas atsiliepė: „Mano medi, mano medi, neieškok manęs išorėje, aš tavyje, pažiūrėk į savo šakas.“ Senolis pažvelgė į save ir pastebėjo mažą lizdelį ir paukštelį jame: „Mielas paukšteli, kaip tu čia atsidūrei? Tavęs tarp savo šakų, žiedų ir vaisių aš niekad nemačiau.“ - „Mano medi, aš esu su tavimi nuo pat tavo gyvenimo pradžios. Tu žavėjaisi savo garbintojais, jų išsakomomis pagyromis. Tavo dėmesys buvo kitur, nematei manęs dirbančio, nurenkančio vabzdžius nuo tavo žiedų, neturėjai laiko manęs pastebėti, išgirsti mano balsą, čiulbėjimą...“

Medis pasijuto labai laimingas: „Mano drauge, aš labai apgailestauju! Aš galvojau, kad mano garbintojai visada pasiliks su manimi. Dabar žinau - jie ateidavo, nes jiems buvau naudingas. Ir apleido mane, kai man jų reikėjo. Tu esi mano tikras ir amžinas draugas. Tu manęs neapleidai, kaip tai padarė kiti, ieškojusieji vien tik sau naudos.“

 

Šis mitologinis pasakojimas mus pamoko neužmiršti, jog kiekvienas iš mūsų esame šventosios Dvasios buveinė, medis, kuriame gyvena paukštelis. Paukštis – dieviškumas, šv. Dvasia, kurios meilės galia mes gyvename ir garbiname Dievą Tėvą, juo gėrimės. 

Klaipėda, 2021

Nežinomas autorius. Tekstą atpasakojo brolis Benediktas

 

 

 

 

white and blue bird perching on a tree branch

Vilties Miestas, 2021