Linkiu sveikatos iš širdies...
...Į baudžiauninką –
savo parapijoną –
kiek žvelgdavau,
tiek ir pašiurpdavau:
šašuotas,
dederviniuotas,
nuo tijūno rykščių žaizdotas!
...
Daugiau už jį išmanydamas,
Kaip nepadėsi!
Ištrauka iš V. Giedros eilėraščio Jurgis Pabrėža
Linkiu sveikatos iš širdies, šiais žodžiais kunigas pranciškonas Jurgis Ambraziejus Pabrėža palydėdavo kiekvieną ligos kamuojamą ar patarimo, paguodos ir atjautos ieškantį žmogelį. Savo laiškuose profesoriui J. Volfgangui jis rašo: „tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis“. Gydytojo tarnystė J. Pabrėžą lydėjo visus kunigavimo metus, tačiau ypatingai daug laiko, jėgų ir kantrybės tam skyrė įstojęs į Kretingos vienuolyną. Tuo metu vyravo Galeninė farmacija, todėl nenuostabu, kad tėvas Ambraziejus pagalbos ligoniams sėmėsi iš kūrinijos. Nors ir keistai atrodė žmonėms po pievas keliaujantis ir žoleles renkantis kunigas, tėvas Ambraziejus su didžiuliu užsispyrimu ir aistra troško padėti sergantiems vargšams ir beturčiams. Už gydymą ir vaistus J. Pabrėža niekada neėmė jokio atlyginimo ir neturėjo mažiausios pretenzijos būti laikomas gydytoju. Jam tai buvo vien prievolė gelbėti žmones, kada jie yra to reikalingi [1].
Daug informacijos apie vaistažolių gydomąsias savybes jis gaudavo iš vietinių žolininkų, tačiau į užkalbėtojus ir burtininkus žiūrėjo labai neigiamai ir apie tai ne kartą yra pasisakęs savo pamoksluose.
Savarankiškai įgijęs tvirtą botanikos žinių pagrindą, Pabrėža skaitė, studijavo, persirašydavo daug farmakognozijos ir medicinos knygų, kad išsiaiškinti augalų vaistines savybes ir galimybę taikyti ligų gydymui. Tėvas Ambraziejus vaistažoles augino ir vienuolyno kiemelio darželyje. Iš Vilniaus Botanikos sodo vedėjo B. S. Gorskio, kuris dėstė Medicinos-chirurgijos akademijoje dėstė botaniką, farmaciją ir farmakologiją, Pabrėža gaudavo augalų sėklų ir vertingų farmacinių patarimų. Laiške prof. J. Volfgangui jis mini, jog siunčia vaistinės plautės (Pulmonaria officinalis L.) šaknį iš savo darželio. Ir šiandien yra kretingiškių, kurie išsaugojo ir augina iš Pabrėžos darželio vaistinę juozažolę (Hyssopus officinalis L.), vaistinį šalaviją (Salvia officinalis L.) ir tikrąsias levandas (Lavandula angustifolia L.) (Klietkutės pers. pran.).
J. Pabrėža savo medicinines-botanines žinias ir patirtį pritaikydamas praktikoje, gamino vaistus, mokė žmones iš herbaro ar gyvai pažinti vaistažoles ir naudoti jas gydymuisi, priiminėjo ligonius ir juos gydė pačiame vienuolyne. Žmonės važiuodavo pas pranciškoną gydytoją iš visos Žemaitijos. Juozas Tumas–Vaižgantas vaizdžiai aprašė J. Pabrėžos ligonių priėmimą Kretingos pranciškonų vienuolyne: „Nors turi gerą spintą vaistų, tačiau gydo kone vienomis žolėmis. 28-as jo celės numeris ir visas koridorius būdavęs prakvipęs jo žolėmis... Kasdieną būdavę daug ligonių: moteriškos laukdavusios apačioje, nes į aukštą, kur vienuoliai gyvena, moteriškoms draudžiama. Vyrai leidžiamomis valandomis ateidavę stačiai į celę“[2].
Apie J. Pabrėžos gydymo metodikas galime spręsti iš 17-os medicinos ir veterinarijos sričių rankraščių, kuriuos skyrė skurstantiems, neturtingiems valstiečiams ir, kuriuos su didele meile ir pasiaukojimu gydė. Daug darbų nėra išlikę: Apee Baltouji Pluudi Motryszkuuju (Ligos ir jos gydymo aprašymas); Apie kraujažolę (žyvatažolę, dangdovinę didesniąją, Chelidonium majus); Namų vaistinėlė; Apie slogas plaučių. Apie slogas nosies. Apie slogas kūdikių ir vaikų. Apie kosulį. Apie dusulį ir slogas smaugiančiąsias; Augalai, naudingi gydymui; Ligų ir jų gydymo būdų aprašymas bei kt. [3].
1814 m. parengto medicininio veikalo Skutki lekarskie niektorych rošlin (Kai kurių augalų gydantieji ypatumai) pratarmėje Pabrėža rašo: „Skiriu savo darbą patogumui ir gelbėti sveikatai tų, kurie arti neturi vaistinės bei galimybių pasitarti su gydytojais, ir kurie ne tik gyvendami skursti, bet ir per anksti mirti turi“. Šis rankraštis parengtas pagal Krokuvos akademijos daktaro Simono Sirenijaus veikalą „Zelnik“ (1613 m.). Nors veikalas apima 246 puslapių, kukliai ir nuolankiai tėvas Ambraziejus įžangoje rašo: „Priimk, malonus skaitytojau, šį trumpą mano darbą, kuriame rasi paprasčiausius būdus, kaip padėti neturtingiesiems įvairių ligų atvejais paprastomis priemonėmis – beveik visiems žinomomis vaistažolėmis“.
Simono Sirenijaus veikalo Zelnik (kairėje) ir Jurgio Ambraziejaus Pabtėžos Skutki lekarskie niektorych rošlin (dešinėje) veikalų tituliniai puslapiai
Šiame rankraštyje J. Pabrėža aprašė Lietuvoje gausiai augančias ir vaistinėje lengvai gaunamas vaistažoles (aprašyti 234 augalai) ir jų vaistines savybes [3]. Visa rankraščio medžiaga išdėstyta sistemiškai, populiaria, skaitytojui lengvai suprantama terminologija. Veikalo pradžioje J. Pabrėža alfabeto tvarka pateikia vaistinių augalų sąrašą lotynų ir lenkų kalbomis bei žemaičių tarme. Toliau, alfabeto tvarka pateiktas 900 susirgimų, negalavimų, kosmetinių trūkumų sąrašas (rejestras), kuriame nurodomos ir vartotinos vaistažolės šiems negalavimams gydyti. Išsamiai aprašytos vaistažolių savybės ir pateikiamas tikslus receptas bei vaisto gaminimo technologija: kokią augalo dalį naudoti, kiek atsverti, kiek laiko kaitinti ir t.t.
Daržinės aguonos aprašymas, indikacijos ir receptai
Nuotraukose matome daržinės aguonos –Agouna darza (Papaver sativum dabar P. somniferum L.) aprašymą, kokių ligų atvejais ir kaip vartoti bei pateikti receptai kaip pasigaminti vaistus. Vienas iš receptų yra Aguonų medus pagal Galeną. Pabrėža išskyria du pagrindinius aguonų veikimo mechanizmus: aušinantį (uždegimą ir skausmą mažinantį) ir migdantį (raminantį). Nurodo, kad skirtingomis augalo dalimis galima gydyti nemigą, rožės karščiavimo priepuolius, galvos skausmą, sausą kosulį, dusulį ar net raupsuotumą.
Skutki lekarskie niektorych rošlin rankraštis nėra vien S. Sirenijaus veikalo konspektas. Rankraštyje J. Pabrėža atnaujino vaistinių augalų aprašymus pagal tų laikų medicinos ir botanikos žinias bei suklasifikavo augalus pagal Linėjaus sistemą. Sekdamas ligos eigą, jis pastebėjo, kad S. Serenijaus veikale yra nurodytos vaistinių preparatų dozės 20 – 50 metų žmonėms, o jaunesniems ir vyresniems, jos yra per didelės, todėl pateikia rekomendacijas dozių mažinimui atitinkamo amžiaus žmonėms. Gydydamas ligonius pasigamintais vaistažolių vaistais, tėvas Ambraziejus pastebėjo, kad vaistažolės ne visuomet vienodai veiklios [3]. Kai kuriuos S. Sirenijaus receptus – ne Lietuvoje augančius augalus, pakeičiant lengvai valstiečiams prieinamais pievų, miškų ar darželio augalais. Jis rašė: „norint ką padoriai gydyti, neužtenka turėti ligą veikiantį augalą; dar reikia skaityti ir kitus medicininius veikalus, aprašančius ligos ypatybes, priežastis, simptomus, ligonio amžių, vaistų dozavimą, atsižvelgiant į ligonio amžių. Visa tai turėdamas, rūpestingai apgalvojęs, galėsi pasirinkti nebrangias namines priemones ir jomis ligonius gelbėti“.
Tėvas Ambraziejus nuolat nepaliaujamai sekė naujausią tuo metu medicininę literatūrą, darė knygų santraukas, ypač nagrinėjo receptus bei į jų sudėtį įeinančias chemines medžiagas. Gydymo praktikoje naudojo tuo laikmečiu medicinoje taikomą sierą niežams gydyti ir blakėms naikinti, salietrą – karščiavimui malšinti ir kt. [3].
1827 m. J. Pabrėža išvertė į lenkų kalbą 792 puslapių Stefano Blankardo knygą "Promyczek Zwiastujący Tablicę Chorob", kurioje aprašo apie 1500 susirgimų ir gydymo būdų bei pateikia žemaitiškus-lenkiškus-lotyniškus ligų pavadinimus [1].
Stefano Blankardo knygos Promyczek Zwiastujący Tablicę Chorob vertimo pavyzdžiai
Kitas didelės apimties (585 puslapių) vertimas iš įvairių šaltinių lenkų, rusų ir gudų kalbomis – Įvairių mediciniškų bei buitinių patarimų rinkinys. Šiame rankraštyje daug informacijos panaudota iš Danieliaus Kruko knygos Trumpa išbandymų medikamentų specifikacija (1781 m.); Kristupo Kliuko – Sąrašas augalų, reikalingų žmonėms (1728 m) ir kt. Rankraštis prilygo farmakologijos ir fitoterapijos vadovėliui, kuris yra įvairių medicininių ir technologinių žinių rinkinys apie ligas ir jų gydymą, vaistažolių cheminę sudėtį, receptus bei jame pateikiami patarimai kaip išsaugoti sveikatą (sk. Apie sveikatą), naudojant daržuose auginamus ir gamtoje augančius augalus [3; 4]. Rankraštis iliustruotas J. Pabrėžos pieštais augalų paveikslais. Šio veikalo Namų vaistinėlės skyriuje nurodoma kada vaistažoles rinkti, kaip paruošti, kaip gaminti tinktūras, esencijas, spiritus, ekstraktus, pleistrus, kataplazmus (karštas, drėgnas prievilgas), aliejus, linimentus, kaip paruošti vonias, kaip distiliuoti degtinę [3]. Taip pat, rankraštyje galima rasti informacijos apie lako ir dažų paruošimą iš augalinių medžiagų, dažymo būdą ir džiovinimą, paveikslų kopijavimo meną [5].
J. Pabrėžos knygos iliustracijų pavyzdžiai
Studijuodamas medicininę literatūrą, J. Pabrėža nežinomus terminus susirašydavo alfabeto tvarka, susirasdavo reikšmę ir plačiai juos paaiškindavo. Tokiu būdu gimė farmakognozijos, farmacijos ir medicinos terminų žodynas - Sunkiausių žodžių paaiškinimas [3].
J. Pabrėža būdamas linksmo būdo, mokėjo įtikinančiai pateikti vaisto veikimą, papasakodamas įvairias paties sukurtas, nugirstas ar perskaitytas istorijas, pvz.: šį receptą jaunas pasiligojęs jūreivis gavo iš 130 metų senuolio, kuris buvo toks sveikas, kad atrodė kaip 40 metų! Vartodamas šį vaistą jūreivis pasveiko ir išgyveno 120 metų. Arba - šio vaisto receptas rastas ilgaamžio gydytojo užrašuose, kurio tėvas išgyveno 112 metų, o senelis net 130 metų...
Dažnai J. Pabrėža originaliai, pasitelkdamas patarles, posakius pradėdavo vaisto aprašymą, taip patraukdamas žmogaus dėmesį. Pavyzdžiui, apetitą skatinančių vaistų aprašymas pradedamas – apetito neturi tie, kurie ilgai miega, dažnai stiklelį išgeria, nuo darbelio bėga. Arba: vaistai ir valgiai vienodai vertingi, bet per gausiai vartojami, sveikatai kenksmingi.
Atsidūsėjęs, ir savo celėje parimęs prie kryžiaus, po ligonių priėmimo valandų, tėvas Ambraziejus tyliai iškeliavo pas Dangišką Tėvą. Tačiau pajūrio žemaičių širdyse ir atmintyje jis yra gyvas (Ambraziejus graikų kalboje reiškia – nemirtingas) - švento gyvenimo Žmogus ir Gydytojas, savo pavyzdžiu, darbais ir veikla skatinantis mus su meile atsigręžti į artimą, į kūriniją, kuri teikia gyvastį ir sveikatą. Anot V. Gidžiūno (1994), šiandien galima tik spėlioti, kiek ligonių gavo gydymą, kiek ašarų per gyvenimą jis nušluostė, kiek skausmų palengvino...[6].
1. Biržiška V. Kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža, Aidai. Nr. 2, 1950.
2. Vaižgantas. Raštai, T XI Kaunas, 1929, 58-75 p.
3. Kanopka E. J. Pabrėža – farmakognostas ir liaudies gydytojas. Jurgis Pabrėža (1771-1849), Lietuvos TSR Mokslų akademijos Botanikos institutas, Lietuvos botanikų draugija, Vilnius, 1972. 46-55 p.
4. Mickevičius J. Jurgio Ambrozijaus (Ambraziejaus) PABRĖŽOS OFM gyvenimo bruožai. Iškilūs Žemaičiai. 2008. 20 – 23 p.
5. Kišūnienė N. J. Pabrėžos bibliografija. Jurgis Pabrėža (1771-1849), Lietuvos TSR Mokslų akademijos Botanikos institutas, Lietuvos botanikų draugija, Vilnius, 1972. 95-114 p.
6. Gidžiūnas V. Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771-1849), Lietuvių katalikų mokslų akademija, Roma-Vilnius. 1994. 295 p.
Tekstą parengė doc. Rita JANKAUSKIENĖ.