Kur tavo širdis?

2020-11-25

Tikriausiai pritarsite mano minčiai, kad pandemijos laikotarpis yra labai delikatus. Lotynų kalboje žodis delicatus turi daug prasmių. Tai ir žavus, ir gležnas, gražus, silpnas ir trapus, reikalaujantis jautraus ir taktiško elgesio. Būtent tai turėdamas mintyje šį straipsnį rašau savo bendruomenei, Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vilties piligrimams. Siūloma tema: mano elgesys ir gyvenimas pandemijos apribotame pasaulyje.

Nėra ko slėpti, pandemija atidengė asmeninį ribotumą: varžo ligos, baimė ir panika tapti COVID-19 auka; akivaizdžiai matau, kokie riboti mano gebėjimai kurti gėrį, nesugebu sau atsakyti į klausimą - koks krikščionio identitetas? Su kuo jis „valgomas“? O baisiausia - prieš akis iškyla ribotumas civilizacijos, kurios vaikai esame mes. Žinių portalai kasdien primena apie pasaulinę krizę, apimančią ne tik ekonomiką, bet ir politiką, kultūrą, religiją ir sportą. Kalbama apie moralės krizę.

Mes daug ko negalime, nors dabar ypač norėtume lankyti artimuosius, savo senelius, ligonius, padėti vargšams, švęsti sekmadienio Mišias, nuvykti į koncertą, muziejų, teatrą, pasėdėti restorane. O varge, suvaržyta judėjimo laisvė, apribotos teisės, limituota komercinė veikla.

Tačiau žodis ribotas savyje turi ne tik neigiamą įkrovą, pvz. ribotas žmogus, ribotas protas, ribotas atlygis. Pabandykime įžvelgti kitą, dievišką šios „monetos“ pusę. Lotynų kalbos žodžio limes viena iš reikšmių – linija, kuri atskiria žemės sklypus, apibrėžia nuosavybės, teritorijos perimetrą. Žmonės savo sklypo ribas pažymėdavo riboženkliais: akmenimis, sodinukais ar tiesiog apsitverdavo tvoromis, netgi sienomis. Įvairiai... Biblijos akimis žemė yra Dievo dovana. Žmogus, įsigijęs žemės sklypą, gauna kažką dieviško. Šis pavyzdys leidžia mums leistis į mąstymus, kad ne visada turime stengtis įveikti ribas ar ribotumą. Išmokime gyventi, priimti save tokį, kokį galime atrasi dovanotame mums „dieviškame“ sklype. Patirkime kažką naujo, susitelkime, pamąstykime.

Kiekvienam iš mūsų teko išgyventi savo vidinę tuštumą, ribotumą ir tai mums labai nepatiko, prisimenat, norėjosi bėgti, slėptis, kišti galvą į smėlį, svaigintis, netgi bandyti žudytis... Viešpatie, esame lyg smėlyje ištaškytas vanduo! O gaila, dar nepasinaudojom duota proga sugrįžti į save, nors mes jau per ilgai lauke, paviršiuje... Beje, žmogus nuskęsta vandens paviršiuje. Ribotumas padeda mums atrasti save, o tai reiškia, atrasti savo gyvenimo lobį, kuriame slypi mūsų tikroji jėga ir gyvenimo energija.

Prisiminkime Nicholas James Vujicic'o gyvenimo istoriją. Gimė su Amelijos sindromu (angl. tetra-amelia syndrome) - retu fiziologiniu sutrikimu - be rankų ir kojų, bet augdamas psichologiškai nesutriko ir stebuklas - tapo šeimos tėvu, kurio kerinti šypsena žmonėms grąžina jėgas ir valią gyvenimą pradėti iš naujo.

 

(Tęsinį kviečiu klausytis I – ąjį advento sekmadienį, 11.00 val. šv. Mišių pamoksle)

Br. Benediktas

Vilties Miestas, 2021