VII – asis Velykų sekmadienis. Kristaus žengimas į Dangų

Neklausinėkime vieni kitų, stenkimės patys suprasti, kodėl apaštalai netikėjo tais, kurie buvo matę Kristų prisikėlusį, kodėl jų širdys buvo tokios akmeninės. Norisi tikėti, kad Morkaus evangelijos paskutinio 16 skyriaus 9 – 19 eilutės, nors ir nepriklauso kanoniniam tekstui, parašytos kiekvienam iš mūsų. Tai - pirminės bendruomenės sukurtas pasakojimas apie Jėzaus gyvenimo pabaigą. Morkaus pasakojimo vienas iš pabaigos epizodų yra apie moteris, kurios „skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė“ (Mk 16, 8).

Taigi, Morkaus bendruomenės naratyvas (Mk 16, 9 – 19) baigiasi Mišiomis: „Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo“ (Mk 16, 14). Bet... Ar apaštalai šventė Eucharistiją gedėdami Izraelio Mesijo, kurio verkė, (ne)tikėdami Jo prisikėlimu? Tai rašau, nes ir pats Jėzus nesusilaikė, „priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą“ (Mt 16, 14). Dažnai, deja, dažnai klausiu savęs: kuo aš kitoks, ar nesu Dievo funkcionierius? (Ne)tikiu į Jėzaus prisikėlimą? Jeigu tikėčiau, gal taip nerašyčiau? Šiandien mes kalbėsime apie Jėzaus žengimą į Dangų. Ar ir tuo (ne)tikiu? Jeigu mano tikėjimo smaigalyje būtų šios dvi tiesos, kaži, ar mano gyvenimas būtų toks banalus, stokojantis solidarumo ir gailestingumo.

„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mt 16, 19). Skaitydami Antikos pasaulio literatūrą, nesunkiai suprantame, kad šią Morkaus bendruomenės eilutę reikia suprasti pagal anų laikų žmonių kultūrą, teologiją, kosmologiją. Dievas buvo aukštai. Todėl visa, kas iš Dievo, nusileisdavo žemyn ir atvirkščiai, kas Dievui – kildavo lyg smilkalo dūmai aukštyn. Buvo paimtas į dangų visai nereiškia atsiskyrimo nuo savųjų, bet tai, kad jis parodė mokiniams besąlygišką savo dieviškumo pilnatvę: „Tu buvai karališkai orus nuo savo gimimo dienos, šventoji garbė lydėjo tave nuo įsčių. <...> Tu esi kunigas amžinai“ (Ps 110, 3-4). Ir, nepaisydamas jam duotos valdžios danguje ir žemėje, lieka bendrystėje, meilėje: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Pabandykim įsivaizduoti savo gyvenimą be Jėzaus Kristaus, be gimtosios nuodėmės koncepcijos (milijardai žmonių kažkaip gyvena...). Nors tai ir labai baisu, tačiau bent akimirką pabūkime be Jėzaus. Juk jo ir nėra, nors sakė, kad pasilieka su mumis. Negana to, ieškau ir neaptinku. Jėzaus tyla ir tiesioginis nedalyvavimas mano gyvenime tampa savotišku kaltinimu jam. O gal jis žaidžia su manim? Radau sau tokį atsakymą: Jėzus nori mūsų laisvės, kurioje mes augame ir bręstame autentiškam krikščionio gyvenimui, kartu su juo tampame gyvąja duona, sakramentu. Leidžia mums veikti jo vardu. Mumis pasitiki! Jėzus nori, kad mes suprastume, jog ne jis viską čia žemėje organizuoja ir veikia. Jis palieka mums daug erdvės - tai ir džiaugsmas, ir labai didelė atsakomybė.  Pats žengia kitur. Bet mumyse pasilieka prisikėlusiojo Kristaus žodis: „[S]kelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Jėzus nesiunčia mūsų tiesti kelių naujų kraštų užkariavimui.

O ką mes paliekame kitiems? Kokį paliksime pasaulį ateinančiai kartai? Tai nėra nereikalingi klausimai, kurie mums kvaršina galvas, kurie, laimei, vis dažniau aidu nuvilnija tai vienur, tai kitur, tačiau neretai lieka neapmąstomi, neišgirsti, ignoruojami. Mus vargina baimė gyventi, baimė kentėti ir baimė mirti. Todėl mes ir esame lengvi, lengvai nupučiami, nes neturime drąsos, nesame įveikę minėtų baimių. Mums būtina tarpusavio meilės terapija, nauja širdžių kalba, apsikabinimai. Tai mus išlaisvina iš bandos mentaliteto, iš buvimo tik statistika, mase. Viešpats drauge veikė ne tik su apaštalais, bet ir vėliau, ir dabar, ir savo veiklą patvirtina ženklais. Kristus nėra tik su vienuoliais... Bet ir su jumis! Kurie įtikėjote, jus lydės ženklai! Kokie? Morkus rašo, kad tie, kurie įtikės ir veiks  Kristaus vardu, išvarinės demonus. O kas tie demonai? Tai, kas neleidžia kalbėti, kas nenori, kad būtum suprastas, kas drasko širdį, kas žemina tavo orumą ir kilnumą, kas... Demonai žmogų apsėda per alkoholį, lošimo namus, paleistuvystę, patologinę puikybę ir valdžios troškimą būti pirmuoju prie lovio: pirma aš, po to kiti. Naujųjų laikų demonai yra takoskyros: mes ir kiti, baltieji ir kiti, turtingieji ir kiti... Tai naujosios evangelizacijos erdvės mums, krikščionims, kurie turime malonę meile, dvasiniu auksu klijuoti tai, kas suskilo, sudužo Kristuje.

Mums pats laikas kalbėti kalbomis, suprantamomis širdimi. Tai ne konfliktų, susirėmimų, o dvasingumo, poezijos, meno kalbos, kurios pandemijos metu buvo pritildytos ar atskirtos nuo mūsų. Būti suprantančiam ir suprastam yra pats trumpiausias kelias į širdies dermę ir kūno sveikatą.

Br. Benediktas Jurčys

Klaipėda, 2021 m. gegužės 14 d.