DIEVO AVINĖLIO IŠŠŪKIS arba KETURI KLAUSIMAI

Brolis Benediktas Jurčys

Norėdami suprasti šiandien perskaitytos evangelijos ženklų prasmę, turime prisiminti tamsiausią Izraelio vergovės Egipte naktį.  Pamenat, jos turinys surašytas Išėjimo knygos 12 skyriuje. Mozė įsako visai Izraelio bendruomenei valgyti Paschos avinėlį, vieną avinėlį šeimai. Taip pat avinėlio krauju paženklinti durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas. Tą naktį Viešpats neleis naikintojui įeiti į izraelitų pažymėtus namus jų pirmagimių užmušti. Taigi, pasistiprinę avinėlio mėsa ir išsigelbėję nuo fizinės mirties kraujo potėpiu ant staktų, žydai pradėjo savo istorinį laisvės kelią, išėjimo kelionę iš Egipto nelaisvės namų į Pažadėtąją žemę. 

Pirmas klausimas: kodėl Jonas Krikštytojas, matydamas ateinantį prie Jordano upės Jėzų, prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29)? Bandysiu pasidalinti su jumis įžvalgomis, apie kokį Avinėlį ir kokią naikinamą pasaulio nuodėmę kalba Jonas Krikštytojas. Sakyčiau, dykumų Jonas buvo „mažasis princas“,  kuris į pasaulį žvelgė širdies akimis. Jis tikrai nebuvo banalus. Nepriklausė vartotojų ir beprotiškos švaistymų kultūros klasei. Gyveno dykumoje. Turėjo labai gerą klausą ir regėjimą. Vis dėlto, kodėl jis prabilo: „Štai Dievo Avinėlis“? Kodėl ne žvėrių karalius liūtas? Jis tikrai būtų pajėgesnis naikinti ne tik nuodėmę, bet ir saviškius, ir, jeigu reikia, žmones už jų daromas nuodėmes. Evangelistas Matas mus perspėja: „Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mt 7,15). Kokiu būdu dykumų Jonas atpažino, kad ateinantysis Dievo Avinėlis? Kodėl ne teisėjas su kirviu rankose: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus išskirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3,10)? 

Tikiu, Jonas iki šio susitikimo negalvojo, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Avinėlis, jie netgi nebuvo apie tai kalbėję, nes tik dabar Krikštytojas pamatė ant Jėzaus nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią ir suprato, kas krikštys Šventąja Dvasia. Tai Mesijas. Jo laukiamas Mesijas - Avinėlis. Nors dauguma tikėjosi galingo vado, pirmiausiai nušluosiančio nuo Dievo pažadėtos žemės paviršiaus okupantus romėnus. Izraelio bendruomenė laukė stebuklo iš Dievo. Panašiai ir mes. Gerai būtų turėti tokį Dievą, kuris spręstų mus užgulusias problemas. Mes gi bandėm, mums nesiseka, Dieve, ateik į pagalbą, nuvalyk Žemės veidą nuo pandemijos, karų, bado ir neteisingumo. Patogu būtų turėti tokį Dievą.

 Antras klausimas mums: kokį mes matome Dievo Avinėlį bažnyčiose, žvelgdami į vyskupą, kunigą, vieni į kitus? Ką mes patiriame, klausydami giesmių žodžių, kokie jausmai užplūsta apžiūrint  Jėzaus skulptūrą, paveikslą, stebint nuspalvintus Jėzaus atvirukus tarp močiutės maldaknygės lapų? Koks Jėzus „atskrenda“ iš garsiakalbių? Ar spėjame pažvelgti į Jėzų, pagalvoti, ką jis mums asmeniškai reiškia?  Kas yra Jėzus mūsų gyvenime? Kiek valandų per parą jam leidžiame reikštis? Kokį savo gyvenimo plotą esame jam išnuomavę? Ar jis, Avinėlis, mums padeda, ar yra naudingas? 

Trečias klausimas: kokią pasaulio nuodėmę naikina Dievo Avinėlis? Kas tai – pasaulio nuodėmė? Ar galime tenkintis atsakymu, kad pasaulio nuodėmė, kurią atėjęs Avinėlis naikina, yra „mamytės neklausiau, poterėlių nekalbėjau, bažnyčios nelankiau, prieš valgį nepersižegnojau, Dievo vardą be reikalo tariau...“, kurias išmokome dar vaikystėje sakyti kunigui klausykloje? O gal būtų teisingiau tai apibūdinti kaip nuodėmės prevenciją? 

Ką matė Jėzaus, Dievo Sūnaus, akys, kai Jonas liudijo: „Aš mačiau Dvasią, <...> nusileidžiančią iš dangaus“ (Jn 1,32). Jėzus matė dvasingumą praradusį pasaulį, kai žmogaus nebeįmanoma atskirti nuo daiktų, krūmų ir gyvūnijos... Jėzus žino, kas yra už tai atsakingas! Neabejoju, šiandien jis pirštu parodytų į gigantiškas transnacionalines korporacijas, žmogaus išnaudojimo, nužmoginimo objektus, kadangi šios hiperstruktūros tarpsta valdžios, pinigų ir garbės nišoje. Tai yra pasaulio nuodėmė, bet už ją bausti nieko nereikia. Čia būtinas gydymas. Žmogų, kuriantį tokias nužmoginimo struktūras, reikia gydyti. Jis turi teisę gyventi. Didis yra ne tas, kuris valdo. Didis yra mylintis žmogus, mylintis savo artimą, sąmoningai dalyvaujantis Dievo kūryboje. Didis yra tas, kuris priėmė Jėzaus žmogiškumo raugą, kurio svarbiausias ingredientas yra pats Jėzus Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Tik išgėrę vandens, pajaučiame jo poveikį, tik priėmę Švč. Sakramentą pradedame suvokti, kad šiame pasaulyje esame ne tik dalis biologinės įvairovės, mumyse prasiveržia dieviškoji gyvybė. 

Jeigu prašytumėte manęs vienu ar dviem žodžiais pasakyti, ką Jėzus pajautė žvelgdamas į Jono Krikštytojo veidą ir jo mokinius, net negalvodamas tarčiau: „Happy together.“ Panašiai pasakė popiežius Pranciškus: „Fratelli tutti!“ Jono mokiniai nusekė paskui Jėzų, apsisprendę ateiti į Dievo Avinėlio gyvenimą. Jėzus jų paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi, kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 2, 38-39). Įsidėmėkime, jie neklausė adreso, gatvės ir namo, kuriame gyvena... 

Ketvirtas klausimas mums: ko mes ieškome, ko tikimės iš Jėzaus? Kuo skubiau atsakykime į šį klausimą, kad nereiktų skaudžiai nusivilti. Jėzus niekam, net apaštalui Petrui nepažadėjo pinigų, valdžios, garbės ir ilgo gyvenimo. Jėzus moko užimti pokylyje paskutinę vietą ir tarnauti seseriai, broliui. Keista, kad netgi kai kurie iš apaštalų, pasaulio dvasios suvilioti, iki galo liko nesupratę Avinėlio pamokų. Tenka girdėti, ypač dabar apie tai kalbama atviriau: „Meldžiausi, prašiau stebuklo, bet nieko neįvyko, galutinai nusivyliau... Kokia prasmė melstis, jeigu jokio atsako... Ko vertas tikėjimas, jeigu pasiima brangiausius...“ Panašiai buvo ir Jėzaus buvimo žemėje laikais: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6,66). Mūsų ištuštėjusiose bažnyčiose Jėzus, Avinėlis, mato mūsų širdis, bet ar mes matome jo dievišką širdį? Jus tai piktina? „Gal ir jūs norite pasitraukti?” (Jn 6,67). Jėzus lyg ir klausia mūsų: ko mes tikėjomės iš jo? Ar noriu gyventi su juo? Ar aš noriu gyventi taip, kaip jis? Ar noriu tapti Jėzaus Žodžiu, nes viskas jo asmenyje kalba apie Dievą? Ar noriu rūpintis žmogumi, jam skelbdamas gydantį susitaikymo Žodį? Ar noriu būti duona savo artimui, netgi savo menamiems priešams? 

Mokiniai  atrado naują pasaulį, kurio nuodėmę sunaikino Dievo Avinėlis. Tai Dievo karalystė – meilės civilizacijos pradžia. Jų gyvenimas tapo meilės gyvenimu dėl Dievo ir žmogaus meilės šiame ir pomirtiniame gyvenime. Drąsos! Ir mes eikime pas Jėzų, įsiliekime į jo gyvenimą. Pakeitę gyvenimo būdą, įveikę baimę keistis, būsime Avinėlio iššūkis šiam pasauliui! Apie kokius laikus svajoja pranašas Izaijas 11 skyriaus 6 eilutėje rašydamas, jog vilkas gyvens su avinėliu? Ar tai įmanoma? Ar pavyks vilkui prisijaukinti avinėlį? Gal juodu kažkas bando prisijaukinti? Teisingiau būtų sakyti, kad avinėlis, kurį dažniausiai jau užvertą ant iešmo drasko kitų dantys, visą savo gyvenimą bijo vilko... Ką apie tai kalba Jonas Krikštytojas, Senojo Testamento paskutinysis pranašas? Ogi tai, kad vilkas ir avinėlis ganysis drauge. Taip! Avinėlis atėjo nugalėti ne vilką, o nuodėmę, kuri mus palydi ir mums ruošia mirties puotą...

 

Brolis Benediktas Jučys

2021, Klaipėda

Vilties Miestas