IV EILINIS SEKMADIENIS - Kafarnaumo sinagoga (Mk 1, 21-28)

Jėzus ir keturi mokiniai šabo dieną atvyksta į Kafarnaumo sinagogą, kurioje Dievo Sūnus pradeda vykdyti savo misiją. Ji skirta ne tik pirmiesiems mokiniams, kuriuos pašaukė tapti žmonių žvejais, tai yra, būti tuo, kas atgaivintų paskendusius pavojingos religijos sietuvoje, bet ir mums. Turime padėti šalia esantiems išeiti iš senojo pasaulio į naująją Dievo karalystę. Jėzus yra mūsų dvasinio gyvenimo deguonis ir esmė. Sinagogoje trūksta deguonies... Jiems reikalingas Dievo Žodis, gydymas, pagalba, nes čia, įstatymų vandenyse, Rašto aiškintojų akivaizdoje - žmonės.

Tai yra atsakymas, kodėl Jėzus pasirinko jų sinagogą, kur šabo dieną žmonės meldžiasi, skaito šventas knygas, nesuprasdami, kad jų santykis su dievyste iškreiptas (Dievas - įstatymų leidėjas, teisėjas, baudžiantis žmones ligomis, atsilyginantis už nuopelnus. Visa tai priešinga Jėzaus skelbimui); juos reikia išgelbėti nuo neteisingos katechezės pagrindų, deformuoto Dievo paveikslo. Neatsitiktinai pradedama nuo šventos vietos.

Šiuose namuose Jėzus yra svečias, nepriklauso Kafarnaumo sinagogos valdybai, nėra jos narys. Jėzus, nieko nelaukdamas, pradeda mokyti. Ir moko kaip turintis autoritetą, galią. Tokiu būdu Dievas per Jėzų atskleidžia savo valią. Žmonės netrukus ėmė stebėtis jo mokymu, esantys sinagogoje pajuto, kad jis ne toks, kaip jų Rašto aiškintojai. Jėzus išsklaido nerimą, atsako į lūkesčius, tad visai nekeista, kodėl jie stebėjosi mokslo naujumu. Rabinų katechezė buvo migdanti, netrukdanti ramiai gyventi, svarbiausia, priešinga Jėzaus pamokymams.

Rašto aiškintojai buvo nenuginčijami Mozės įstatymų ir Senojo Testamento pranašų mokymo aiškintojai. Tokia buvo viešoji opinija, kol Jėzus nepasirodė Kafarnaumo sinagogoje. Nuo atėjimo prasideda Jėzaus viešoji veikla, nuo tos akimirkos - viskas kitaip. Jėzui pradėjus mokyti iš karto sinagogoje įvyksta incidentas. Scenos viduryje – netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Netyroji dvasia priešiška Dievo dvasiai, Šventajai Dvasiai, kuri atskiria nelaimėlį nuo nuodėmės ir tamsos. Netyroji dvasia laiko žmogų tamsoje. Morkus rašo apie netyrą dvasią sinagogoje. Kodėl? Iš kur toji tamsa? Kodėl jos neidentifikavo sinagogoje esantys Rašto aiškintojai? Žmogus ėmė šaukti. Jis šaukia, nenori klausytis Jėzaus mokymo ir entuziazmo, dvasios pakilimo, gyvojo Dievo įkvėpimo, kurį patyrė švenčiantys šabą. Jis šaukia: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?“ (Mk 1, 24).

Šioje konkrečioje situacijoje apsėstas žmogus kreipiasi į Jėzų daugiskaita („iš mūsų“), leisdamas suprasti, kad kalba ne vien už save, taip pat nurodo Jėzaus kilmės vietą („Nazarėnai“).  Labai dviprasmiškas ir klausimas: „Gal atėjai mūsų pražudyti?“ (Mk 1, 24). Nazariečiai, galilėjiečiai buvo žinomi kaip kovotojai, zelotai. Bet Jėzus ne jų stovykloje. Jėzus atėjo gelbėti Izraelio avių, o ne jas pražudyti: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24). Jėzus – pažadėtasis Gelbėtojas. Jis „išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“ (Mt 1, 21).

Kas yra tas žmogus su netyrąja dvasia? Visi esantys aplink girdi šaukiantį: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ (Mk 1, 24).  Pagaliau jis pats pradeda atpažinti Jėzų kaip Gelbėtoją, lauktąjį Mesiją. Jėzaus artumoje apsėstasis įkvėpė gyvybę sugrąžinantį deguonį, atsigavo. Jėzus neprisiima egzorcisto vaidmens, nevartoja magiškų žodžių, neįsivelia į dialogą su netyrąja dvasia, bet ją sudraudžia ir paliepia: „Nutilk ir išeik iš jo!“ (Mk 1, 25). Jėzus išlaisvina žmogų iš neteisingos religinių įstatymų katechezės rėmų, kurie reguliavo jo gyvenimo tėkmę. Įstatymai nėra iš Dievo, jie nėra duoti Dievo. Religinės institucijos ideologija nepriartina žmogaus prie Dievo, jį netgi atitolina. Todėl visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?!” (Mk 1, 27). Taip. Jėzaus žodis mus suartina, sugrąžina mums žmoniškumą.

Ir mes, drauge su sinagogos lankytojais, esame nustebę, nes jau ir patys pradedame atskirti netyrąsias dvasias, ko anksčiau negebėjome. Supratome, kad Dievo nėra religinėje doktrinoje, įstatymuose. Mokiniams tai buvo pirmoji pamoka, jie tikrai įkūnijo savo pašaukimo esmę – suprato,  ką reiškia Jėzaus žodžiai, kad bus padaryti žmonių žvejais.

Brolis Benediktas Jurčys