IV – asis gavėnios sekmadienis (B). Jėzus ir Nikodemas

Ketvirtosios evangelijos autorius apaštalas Jonas trečiame skyriuje (1–21 eilutės) pasakoja apie naktinį dialogą, vykusį tarp Jėzaus ir Nikodemo. Mes įsiterpiame į jau prasidėjusį dialogą nuo 14 eilutės. Kas tie pašnekovai? Mums tik atrodo, kad žinome, kas yra Jėzus, nors iš tikrųjų dar Jo nesame atradę. Kas yra Nikodemas? Tai žydų didžiūnas – teisus, religingas, įstatymo ir tradicijos žmogus, fariziejus. Jis stengiasi griežtai vykdyti visus Mozės surašytus įsakymus, Toros paliepimus ir dar daugiau - jis įsitikinęs, kad prie Dievo artėjama tik per auką, o atliekami darbai išimtinai skiriami didesnei Dievo garbei. Nikodemas pas Jėzų kaip Mokytoją iš Dievo ateina naktį. Kaip bebūtų keista, rabinai studijuodavo, skaitydavo psalmes nakties metu. Tai evangelisto Jono užuomina į tai, kad savo gyvenimo būdu fariziejus gyvena religinėje tamsoje. Jis dar nėra atgimęs,  dūsauja pririštas prie tradicijos ir įstatymų bei žmonių išgalvotų religinių papročių.

Jėzus kreipdamasis į Nikodemą sako, jog religija žmogaus neišgelbsti, to negana, netgi dalyvavimas Mišiose savaime nelaiduoja amžinosios laimės... Reikia atgimti iš aukštybės. Jėzus sugriauna fariziejišką dvasingumą, atsako Nikodemui į klausimus: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Kaip tai gali būti?“ (Jn 3, 4). Jėzus liudija, kad religija, įstatymai ir tradicija Šv. Dvasios dvelkimui kurčius padarė Jeruzalės šventyklos vyresniuosius, kunigus ir fariziejus: Nikodemai, tu negirdi, esi kurčias. Ar tau nesuplyšo ausų būgneliai nuo cikadų cypimo?.. Tu – žydų didžiūnas, turi pereiti iš religijos į tikėjimą, kurį tau šią naktį dovanoju. Tikėti – reiškia sąmoningai suvokti save, jog esi mylimas Dievo, ir į šią malonę turi atsiliepti artimo meilės darbais, kurie yra tavo meilės Dievui liudijimas. Į Dangaus Karalystę įeina tik dangiškojo Tėvo vaikai. Ne paklusnumas įstatymams mus gelbsti, o Dievo meilė. Aukomis tu niekada neįsigysi Dievo meilės. Ji yra Dievo dovana.

Jėzus sako: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus...“ (Jn 3, 14). Kodėl Mozė dykumoje iškėlė žaltį? Ką tai reiškia? Šį epizodą randame Senojo Testamento Skaičių knygos 21 skyriuje, kuriame yra siužetas apie vario žaltį. Prisimenat? Išėję iš Egipto nelaisvės namų, žydai atsidūrė Jordanijos dykumoje.  Kelionė buvo varginanti. Tad netekę kantrybės, išsekę dėl prasto maisto ir nuolatinio vandens trūkumo žmonės vėl ėmė garsiai kalbėti prieš Dievą ir Mozę, savo lyderį, kuris davė jiems, atrodytų, pakankamai daug: fizinio ir dvasinio maisto, tai yra 10 Dievo įsakymų (10 Sinajaus kalno Žodžių), vandens iš uolos ir manos. Bet liaudžiai to negana, tad išgirstame: „Tada Viešpats pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones, ir daug izraelitų mirė“ (Sk 21, 6).

Gyvačių (žalčių) simbolika yra įvairi ir turtinga. Simboliai perduoda filosofinių, religinių mokyklų ženklus ir turinius. Jie  yra tikri ir pamokantys. Būtų galima išvystyti įdomų pokalbį apie gyvates. Pvz., gyvatės ženklas, įtvirtintas ant faraono karūnos kaktos, reiškė valdovo viešpatystę danguje ir žemėje; verta būtų prisiminti Pradžios knygos pasakojimą apie žaltį, kuris pasirodė esąs sumanesnis netgi už Ievą... Mūsų aplinkoje prigijo graikų mitologijos medicinos dievo Asklepijaus, kuris vaizduojamas su lazda apsivijusia gyvate simbolika.

Ką simbolizuoja ugningieji žalčiai? Prašau, visi ir visada prisiminkime: ne Dievas baudžia, mes patys save žiauriai nubaudžiame. Skaičių knygos autorius liudija, kad eilinį kartą izraelitai išklydo iš Dievo nurodyto kelio. Jie patys tapo šios situacijos ir žmonių mirčių priežastimi. Kodėl ugningi žalčiai? O į ką esame panašūs, kai „degame“ pykčiu artimui arba priešui (jeigu tokių vis dar turime), kai liepsnoja mūsų žemosios aistros, kai žodžiais žudome artimiausius šeimos narius, vaikus, kai sudegame lyg degtukai... Tavo netikėjimas, tavo protestas, nepasitenkinimas Dievu ir burnojimas prieš jį – nuodai. Toks pasirinkimas veda į mirtį. Tave nužudo nuodėmės, nes nebesugebi atskirti šviesos nuo tamsos. Taip. Mus žudo ne tik išoriniai gyvačių įgėlimai, bet dažniausiai mūsų laisvę apnuodija gyvatės, tūnančios mūsų viduje (gyvatės minta tik gyvūnais), jos apnuodija mūsų pasirinkimą.

Įdomu, labai įdomu. Gyvatės nuodai mus žudo ir gydo. Nuodai, kurie gydo, yra vakcina. Vakcina skirta įgyti imunitetui nuo infekcinės ligos. Dar paprasčiau - vakcina apsaugo žmogų nuo užkrečiamų ligų. Štai kodėl Viešpats tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgs į jį ir išliks gyvas“ (Sk 21, 8). Mozė padirbo vario žaltį, kuris tapo priešnuodžiu apsinuodijimui gydyti. Žmogus, žvelgdamas į ugningą gyvatę, mūsų atveju, jau kaip į gydomąją priemonę, pridėtą prie stulpo, „parodo“ savo imuninei sistemai ligos sukėlėją - būtent nuodėmes, kurios, deja, yra užkrečiamos ligos. „Taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14 – 15), - Žmogaus Sūnus ant kryžiaus detoksikuoja kiekvieną, kuris tikėjimo dvasioje žvelgia į Jį. Jėzus atleidžia, nes jie nežino, ką daro... Tai didžiojo išganymo, išlaisvinimo terapija. Jėzus mus išlaisvina iš neapykantos, melo, pykčio, puikybės valdžios. Jis išgelbsti mus nuo mirties priežasties, kurią sukelia nuodėmės. Jėzus transformuoja mūsų egzistenciją į galimybę gyventi kokybiškai, į dievišką gyvenimą šioje mūsų žaliojoje planetoje.

Šią naktį, pokalbyje su Nikodemu, Jėzus pirmą kartą paminėjo amžinąjį gyvenimą. Kas tai? Atrodo, kad visi suprantame, ar ne? Vis dėlto fariziejus Nikodemas tikėjo į amžinąjį gyvenimą po mirties kaip į nuopelną už įstatymų išpildymą. Tačiau Jėzus jam kalba kitaip, kalba ne kaip apie būsimą, bet esamą dabarties realybę, kurią amžinuoju gyvenimu vadina ne mūsų biologinės gyvybės begalybę, bet apie kokybišką žmogaus gyvenimą Dievo gyvenime. Dabar esame pašaukti gyventi amžinąjį gyvenimą, kaip gyvena pats Jėzus. Jūs žemės druska, jūs pasaulio šviesa. Tai absoliuti naujovė!!! Pasikartosiu: gyvenimą vadiname amžinuoju ne dėl gyvenimo ilgumo (jis niekada nesibaigs), bet dėl savo kokybės. Jėzus kalba ne apie prisirišimą prie tradicijos ir įstatymų, bet apie žmogaus orumą, apie tarnystę žmogui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Tikėti reiškia mano pasirinkimą mylėti ir tarnauti artimui iki kryžiaus mirties. Tikėti ir sekti tiesą nereiškia mintinai kartoti tikėjimo išpažinimą Tikiu Dievą Tėvą ar tikėjimo dogmą. Dievas pamilo pasaulį, visus žmones, gyvenančius skirtingose planetos vietose, skirtingose kultūrose; ir ateistus, o ne vien tik mus, katalikus bažnyčioje... Tutti Fratelli.... Visus pamilo be jokio apskaičiavimo, be rasizmo, visus, nekurdamas jokių club ar elitinių būrelių.

Dievo meilė labai konkreti, jis atidavė savo viengimį Sūnų. Jėzus yra reali Dievo meilės dovana žmonijai. Meilės, kuri nori būti regima artimo meilės darbuose. Jėzus nėra siųstas, kad jis pasaulį pasmerktų. Nėra taip, kaip tikėjo naktinis pašnekovas Nikodemas. Jėzus neskirsto žmonių pagal jų nuopelnus, nebrėžia takoskyros tarp šventųjų ir nusidėjėlių. Visi mes broliai. Jis neatsinešė ideologinio įniršio, neatskiria žmonių nuo Dievo. Dievas teisia mylėdamas ir myli atleisdamas. Visi mes dangiškojo Tėvo vaikai.

Nežinia kodėl, bet mums vis dar reikalingas Dievas teisėjas. Paradoksas, bet bažnyčios pilnos fariziejų, tikinčių, kad dalyvavimas Mišiose apsaugos juos nuo pragaro... Pagalvokime, ar mums reikalingas toks pragaras, į kurį galėtume pasiųsti kitus, blogiukus? O jeigu pragaro nebūtų? Neturėtume kam besakyti: eik pragaran su savo laisve!? Šį kartą dažnai kalbantiems apie pragarą siūlau pabandyti išsimatuoti savo pragaro tūrį. Tai nėra sudėtinga. Įsivaizduokime stačiakampį gretasienį (lyg karstą), padauginkime tris savo emocijas: puikybę, neapykantą ir įniršį - štai, kokia lengva sielos aritmetika. Visada prisiminkime - vienintelis teisėjas yra kryžius, kuris visus išbando. Kryžius tampa mūsų teisėjas, jeigu nemyli iki pabaigos, sustoji, pabėgi iš trasos…

Kuo baigėsi naktinis dviejų vyrų pokalbis, žinome... Aukščiausio teismo instancijoje, Sinedriume, Nikodemas bandė apginti Jėzų nuo pasmerkimo mirčiai ant kryžiaus, o, laidojant Jėzų, jis atgabeno trisdešimt svarų aliejaus ir aloės mišinio, dėl ko buvo pramintas slaptu mokiniu dėl žydų baimės. Nikodemui pasisekė. Jam nepritrūko tų keletos žingsnių iki kryžiaus apkabinimo, nes labiau mylėjo šviesą nei tamsą...  Jėzus neteisia nė vieno (Plg. Jn 8, 15).