Katechezė apie Gyvąjį vandenį

Upė man yra iškalbingiausias darnios visuomenės simbolis. Tad visiškai nieko keisto, kad mintyse dažnai nukeliauju prie tekančios kalnų ar lygumų upės krantų. Smagu braidyti seklių vietų vandenyse, kurie lyg naujagimiai įvairiais garsais šaukiasi motinos. Tiesa, dugnu neretai rieda pavojingi aštrūs akmenys, triukšmauja... Kiek toliau brasta gilėja, srovės tekėjimas nurimsta. Nurimsta ir mano protas. Paniręs vandenin užgesinu liepsnojančias aistras, tiesa, tik tam kartui... Prašančiam papasakoti apie gyvenimą bandyčiau sueiliuoti jam savo upės tekėjimą. Net pagalvoju, jeigu Evangelija būtų parašyta Lietuvoje, Jėzų ir jo mokinius dažniau sutiktume mūsų garbės upės Nemuno žemupyje, o ne ant Rambyno ar Šatrijos kalno...

Grįžkime prie šio sekmadienio evangelinės žinios. Parašyta: „Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno“ (Mk 9, 2). Na, iš karto neaiškumas, kas įvyko prieš šešias dienas? Ogi Jėzus egzaminavo savo mokinius klausimu: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“ (Mk 8, 29). Kitas klausimas: kodėl Jėzus iš dvylikos savo mokinių išsirinko tik tris apaštalus tapti ypatingo sielovadinio performanso liudytojais? Kodėl Jėzus nepakvietė Petro brolio Andriejaus? Kodėl Zebediejaus sūnų, Jokūbo ir Jono, neišskyrė, abu juos pasiėmė į kelionę, o Petrą nuo Andriejaus atskyrė? Gal todėl, kad Petro, profesionalaus Galilėjos ežero žvejo, brolis Andriejus buvo Jono Krikštytojo mokinys, ne pradinukas, o vyras, patyręs dvasinės kelionės išbandymus. Jis buvo žymiai brandesnis už savo brolį Petrą. Beje, šiuos tris mokinius Jėzus pakvies kartu eiti ir į ūkį, vadinamą Getsemane, kur pasirodys Judas, vienas iš Dvylikos, ir būrys vyrų, ginkluotų kalavijais ir vėzdais (Mt 26, 47). Jėzus norėjo savo mokinių artumos: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“ (Mt 26, 36). Jėzui reikalingas palaikymas, tik Getsemanės sode trejetas nekaip pasirodo. Jie dar nesuvokia, kur dalyvauja, nesupranta, ką mato jų akys. Jie paprasčiausiai užmiega. Gal šis epizodas padės mums suprasti, kodėl būtent šis trejetas lydėjo Jėzų į aukštą kalną, kur jis atsimainė jų akivaizdoje, ir Getsemanę, suėmimo vietą. Jie tikrai nebuvo geresni už savo draugus, jie nebuvo elitiniai mokiniai. Priešingai, apaštalų grupėje - patys trapiausi. Aš neketinu abejoti Jėzaus pedagogika, bet vis dėlto po trijų metų draugystės su Mokytoju ir pamokų apie Dievo karalystę Petras tris kartus išsigins Jėzaus, dar gaidžiui nepragydus... Dar liūdniau - nežinia, ką pajaus savo širdyje Jėzus, kai Petras nukirs vyriausiojo kunigo tarnui ausį... Ir būtent Petras, kurį ne kas kitas, o pats Jėzus pavadino šėtonu, gaus Dangaus karalystės raktus! Nemažai tenka patirti Petrui, kol socialiai adaptuojasi prie žmogiškumo normų ir imasi sunkios užduoties vadovauti sužeistai ir persekiojamai Kristaus bendruomenei, Bažnyčiai.

Aš nesunkiai suprantu, kodėl man kitas yra kitoks, nes mano mąstymas yra asociatyvus. Prašau, kartu kopdami į kalną, tai yra, sekdami Kristų ir mokinius, prisiminkime Senojo Testamento Išėjimo knygos 24 skyrių, kuris pavadintas „Sandoros patvirtinimas“. Pasiklausykime, kas ten parašyta: „Tada Mozė užkopė ant kalno, ir debesis uždengė kalną. Viešpaties šlovė apgaubė Sinajaus kalną, ir debesis jį dengė šešias dienas. Septintą dieną jis pašaukė Mozę iš debesies. <...> Mozė įėjo į debesį“ (Iš 24, 15 -18). Veiksmas vyksta debesyje. Dievas yra šviesa, stipriausia ir ryškiausia šviesa, šildanti ir auginanti. Bet jos akivaizdoje mes prarandame galimybę matyti. Šviesa mus apakina, todėl reikalingi šešėliai. Šešėlis yra lyg filtras, dėl kurio mes matome žymiai daugiau. Įsivaizduojate paveikslą be šešėlių? Be šešėlių šėlsmo paveikslas vaizduotų tik plokštumą, paviršių. Prisimenat - Dievo galybės šešėlis atneš Marijai vaisingumą: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk 1, 35). Mūsų mąstymą švelniais šešėlių potėpiais koreguoja ir mylimas Jėzaus mokinys Jonas. Savo evangelijoje jis  rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs“ (Jn 1, 18). 

O ką matome mes? Kas atsitinka su Jėzumi? Jis atsimainė mokinių akivaizdoje: „Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbaltinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi“ (Mk 9, 3 - 4). Pagaliau išsipildo šių dviejų didžiųjų pranašų troškimas matyti Dievo veidą. Jėzaus veido ikonoje mes regime Dievo veidą. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo Dievo balsas. Tai antras kartas, kada mes girdime Dievo balsą. Viešpats Dievas mums apsireiškia per Sūnų ir tai mums labai svarbi pamoka. Ji turi būti mūsų širdies spaudas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!” (Mk 9, 7). Šiais žodžiais dangiškasis Tėvas atpažįsta Jėzų, kad jis – Dievo Sūnus. Pirmą kartą Dievo balsas nuskambėjo Jėzaus krikšto metu: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ Mk 1,11).

Nuo šiol turime klausyti jo, Jėzaus Kristaus, o tai, ką išgirsime, kitaip tariant - jo kalbos, nepaverskime doktrina ar formule. Kopenhagoje gimęs filosofas Siorenas Kierkegoras (1813-1855) yra pasakęs, kad grėsmę krikščionybei kelia stengimasis ją įvilkti į doktriną. Doktrinuota krikščionybė tampa pagonybės raiška ir pamokslautojams kalbos pabaigoje belieka vietoj „Amen“ pasakyti „Ura“. Jėzus laukia mūsų „Amen“. Toks yra mūsų atsimainymo kelias. Mes esame upė. Kaip teigė Heraklitas: „Į tą pačią upę neįbrisi du kartus.“

Pokalbio pabaigoje grįžkime prie vandens ir pasimokykime iš jo. Pirmoji taisyklė: vanduo teka į žemiausią vietą. Antroji taisyklė: vanduo turi tekėti. Trečioji taisyklė: branginkime vandenį!

Visi žinome vandens formulę H2O, kurią sudaro vandenilis ir deguonis. O jeigu mes vandenilį atskiriame nuo deguonies, sukuriame potencialiai labai degią atmosferą. Tokia šiandien kvėpuoja Amerika, Rusija, baltarusių tauta, Lenkija. Degi šiandien yra ir Lietuva. Mums būtinas vanduo. Be jo mes neapsieisime. Mes patys esame vanduo. Vandens reikia ir gyvybei palaikyti, ir gaisrams gesinti. Padalinta visuomenė neturi ateities. Išlikime gyvybės vandeniu, kuris užpildo bet kokią fizinę formą.

Brolis Benediktas Jurčys