Prieš šią vasarą Robinas pristatė „Gausus gyvenimą“ ir jo organizacijos atliekamus darbus.

Prieš šią vasarą Robinas pristatė „Gausus gyvenimą“ ir jo organizacijos atliekamus darbus. Taigi, savo praktiką nusprendžiau atlikti „Gausus Gyvenime“ , dėl asmeninės patirties, kuria vėliau trumpai pasidalinsiu. Taigi, jaučiuosi prisirišęs prie vertingų GG planų ir atlieku savo tyrimus čia. Šiame pranešime norėčiau pasidalinti ištirtais faktais apie jaunų žmonių emocinės sveikatos problemas ir kaip jų šeimos gali prisidėti prie priežasčių.

(Nežinau, ar visi pastebėjote) Tai šimtmetis, kai dauguma žmonių daugiau ar mažiau turi tam tikrų psichikos ar psichologinių problemų, nesvarbu, kokio amžiaus jie yra ir kokį vaidmenį vaidina visuomenėje bei šeimose. Daugybė tyrimų rodo, kad paaugliams savižudybė yra dažniausia mirties priežastis. Suaugusiesiems tai yra antra dažniausia mirties priežastis. Kodėl toks nenormalus mirties būdas yra labiausiai paplitęs jaunų žmonių tarpe? Daugiausia todėl, kad jie neturėjo psichologiškai sveikų, rūpestingų ir mylinčių šeimų. (Netrukus paaiškinsiu)

(Kol kas norėčiau padėkoti 6 moksliniams tyrimams, kurie yra ypač naudingi šiai ataskaitai: Paauglių tyčinis savęs žalojimas , kurį atliko A. Laskite ir S. Laskene; Aukštųjų mokyklų studentų psichinė sveikata COVID-19 pandemijos metu, atliko Emilijus Žilinskas ir kt.; Dabartinių psichikos sveikatos paslaugų galimybių tyrinėjimas , atliko Sigita Lesinskienė; Paauglių depresijos psichologinės korekcijos galimybės , atliko Aurelija Markevičiūtė ir kt.; Suicidinio elgesio paplitimas ir šeiminiai rodikliai tarp paauglių Lietuvoje , Apolinaras Zaborskis ir kt. , Vaikų ir paauglių tyčinių fizinių bandymų žudytis psichosocialiniai aspektai , Odeta Kinčinienė ir kt. (Ačiū visiems už darbą!)

(Dabar pradėkite tikrąjį pranešimą) Visų pirma, tyrimai rodo, kad prieš bandydami nusižudyti paaugliai bando žaloti save. Prieš bandydami žaloti save, dauguma jų bandė prašyti pagalbos įvairiais būdais, kad ištaisytų savo psichologinius nemalonumus, tačiau nepavyko. Dažniausiai paaugliai savo psichologinius nepatogumus kaupia. Kiekybiniai diskomfortai virsta kokybiniais. Tada jie turi įvairių psichologinių problemų. Tyrimai atskleidžia, kad iš 102 savižudybių atvejų 54,1 % paauglių kenčia skausmą dėl prievartos; 31,3% paauglių serga depresija; 26% paauglių turi problemų su smurtu. Daugelis iš jų turi kelių psichologinių ir psichinių problemų derinius.

Be to, po kiekvieno bandymo žudytis bus dvidešimt kartų didesnė tikimybė, kad paaugliai nusižudys. Tai lyginame su žmonėmis, kurie anksčiau nebandė nusižudyti. Taip pat kiekvienas bandymas žudytis ar pati savižudybė turi didelės įtakos nusižudžiusiu paaugliu artimiems žmonėms: draugams, šeimos nariams ir kitiems su savižudybe susidūrusiems asmenims.

Dabar pažvelkime atidžiau į paauglių tyčinio savęs žalojimo priežastis, kurios taip pat sukelia psichikos problemų. Tyrimai rodo, kad dauguma tyčia save žalojančių paauglių turi problemų su savo tėvais. Daugelis iš jų turi problemų su kitų tipų artimais žmonėmis, pavyzdžiui, draugais, giminaičiais, mokytojais ir pan. Kiti turi problemų dėl smurto ar sunkumų mokykloje. Daugelis jų turi daugybę problemų, susijusių su įvairiais gyvenimo aspektais.

Dabar pažvelkime atidžiau į paauglių bandymų žudytis priežastis, kurios ne tik sukelia psichikos problemų, bet ir yra neišspręstos problemos, kurios taip pablogėja ir priverčia juos bandyti arba nusižudyti. Tyrimai rodo, kad iš 102 savižudybių atvejų 40,6% nusižudžiusių paauglių gyveno išsiskyrusiose arba nepilnose šeimose. 36,4% nusižudžiusių paauglių kentė nuo tėvų alkoholizmo ir kitų tėvų priklausomybių. 17,7 % nusižudžiusių paauglių gyveno našlaičių namuose, o 4,2 % nusižudžiusių pacientų gyveno globos namuose. 17,2% nusižudžiusių pacientų patyrė savižudybę artimoje aplinkoje. Iš šių duomenų galime daryti išvadą, kad šeimos veiksniai yra svarbiausia savęs žalojimo ir bandymų nusižudyti priežastis.

Dabar pažvelkime į nesveikų šeimų priežastis. Nesveikuose šeimose visada mažas pasitenkinimas šeimyniniais santykiais. Taip pat yra menka emocinė tėvų parama, žemas mamos stebėjimas ir žema su mokykla susijusi tėvų parama vaikams. Tėvystės stiliai taip pat yra problemiški. Nesveikuose šeimose yra autoritarinis-represinis tėvo ar motinos auklėjimo stilius ir leistinas-aplaidus mamos ar tėvo auklėjimo stilius. Nesveikuose šeimose retai būna kartu su šeima ir net trūksta laiko bendravimui su elektronine žiniasklaida. Remiantis aukščiau pateikta informacija, galime daryti išvadą, kad nesveikuose šeimose yra daug disbalanso tarp šeimos vaidmenų, pareigų, laiko ir pastangų išlaidų.

Iki šiol daugumai jūsų gali kilti klausimas, kodėl paaugliai linkę žaloti save ar žudytis nei jaunesni vaikai ir suaugusieji. Taigi, visų pirma, savižudybė suaugusiems yra antra pagal dydį grėsmė be nelaimingų atsitikimų. Antra, jaunimas, palyginti su suaugusiaisiais, dažniau bando spontaniškai nusižudyti. Taip yra todėl, kad jaunų žmonių laiko supratimas skiriasi nuo suaugusiųjų. Taigi, kai jauni žmonės priima sprendimus, jie linkę tik apsvarstyti esamus sunkumus ir trumpalaikes savo elgesio pasekmes arba nerimauti dėl jų. Trečia, jauniems žmonėms sunkiausiai išgyvenami konfliktai su tėvais ar draugais ir išsiskyrimas su artimaisiais. Jie taip pat itin jautrūs pasityčiojimui ir juos supantiems aplinkos pokyčiams. Be to, kadangi jie vis dar neturi visiškai išvystytų savigynos mechanizmų, skirtingai nei suaugusieji, savižudybė atrodo vienintelis įmanomas būdas paleisti pernelyg stiprias emocijas, tokias kaip nerimas, pyktis ar baimės. Paprasčiau tariant, jie yra emocingi, bet nežino, kaip teisingai elgtis su savo emocijomis. Jie gali būti paveikti artimų žmonių požiūrio ir lengvai nuvesti netinkama linkme.

Todėl suaugusieji ir valdžia turėtų teikti intensyvią ir nuolatinę psichiatrinę/psichologinę pagalbą, slaugos ir prevencijos paslaugas bejėgiams paaugliams. Be to, būtina, kad visa šeima reguliariai įsijungtų į psichikos tarnybą kaip šeimos vienetas ir reguliariai dalyvautų šeimos terapijoje bei šeimos psichologo konsultacijose. Taip yra todėl, kad atskiros paslaugos jaunimui ir šeimos nariams nesujungs problemų, o individualių pastangų pakeisti situacijas per maža. Šeimos nariai turi dirbti kartu spręsdami šeimos reikalus.

Be to, laikotarpis nuo žiemos pabaigos iki ankstyvo pavasario mokslinių tyrimų apibrėžiamas kaip savižudybių sezonas. Taigi tuo sezonu suaugusieji turi skirti daugiau dėmesio vaikams, gyvenantiems vaikų namuose ar globojamiems; kuriems buvo diagnozuota depresija; iš kurių buvo arba tebėra patyčios; kurie anksčiau bandė nusižudyti; ir kurie pakartotinai žaloja save įvairiais būdais, pavyzdžiui, pjaustydami save.

Nors jaunų žmonių savižudybės nėra pakankamai ir profesionaliai ištirtos, turėdami tiek informacijos ir duomenų visi galime suprasti, kaip tai rimta ir kodėl mūsų organizacija dirba su šiomis opiomis problemomis. Šie duomenys nėra tik skaičiai, už jų slypi visi realūs pavyzdžiai. Šiame pasaulyje yra per daug atšiaurių realijų ir skausmų, su kuriais mes visi turime susidurti ir susidoroti. Nė vieno žmogaus gyvenimas nėra toks lengvesnis nei kitų, visi turime savų problemų, kurių negalime pasakyti kitiems. Tačiau noriu pasakyti, kad mūsų gyvenimo problemos, susijusios su savižudybe, neturėtų būti tai, apie ką negalime kalbėti ir dalytis. Jei šias problemas išsaugosime tik sau, nieko nepavyks išspręsti ir baisus savižudybių ciklas tęsis iš kartos į kartą. Taigi, garsiai pasakykite apie savo problemas! Mums nebūtinai reikia, kad kas nors pasakytų, ką ir kaip daryti. Mes tiesiog norime paleisti problemas ir skausmus, kad jie neliktų su mumis visą gyvenimą.

(Čia galite pridėti savo asmeninę istoriją)

Aš čia ne stoviu kaip stebėtojas; Per dešimtmečius turėjau daugybę savęs žalojimo ir savižudybės bandymų, man tik 24 metai. Ar galite tai įsivaizduoti? Jau daugiau nei 10 metų aš atsisakiau savęs ir leidausi į skausmų jūrą vienai. Bet kas dabar? Radau vyrą, kuris nebūtinai supranta mano skausmus, bet bent jau nesijuoks iš mano randų. Mano vaikas, jis mane myli, o aš myliu jį. Meilė gali įveikti skausmą. Nors kartais vis dar pagalvodavau apie mirtį, bet fiziškai nebeskaudau. Man tai didžiulis pokytis. Tai būtų neįtikėtina man 20 metų. Per šiuos 4 metus įveikiau savo skausmus ir dabar galiu net šypsotis bei ramia ir atlaidžia širdimi kalbėtis su žmonėmis, kurie man sukelia šiuos skausmus ir randus. Dabar noriu gyventi tik dėl savęs, o paskui gyventi dėl savo mažos šeimos, nes mano laimė yra svarbiausia.

Pabaigai noriu su jumis pasidalinti vienu posakiu, kuris jums gali padėti bet kokiomis sąlygomis, kaip ir man: gyvenimas nėra sustingęs balas, kas negali mūsų nugalėti, tik padarys mus stipresnius, tiesiog palaukite ir mes pamatyti! Savižudybė nėra tik mano problema; tai mūsų problema. Visi turime spręsti šią problemą ir stengtis pagerinti savo šeimos gyvenimą dėl savo vaikų, savo artimųjų ir savęs. Šeimos vaidmuo gerinant jaunų žmonių psichinę sveikatą yra pats svarbiausias.