Dykuma.

I – asis gavėnios sekmadienis

Londono universitetas koledžas (UCL) Didžiosios Britanijos karalystėje buvo pirmoji švietimo įstaiga, kuri priėmė studentus, nepaisydama jų rasės ar religijos. Ten studijavo ir Indijos Nepriklausomybės judėjimo tėvas Mahatma Gandis. Vienas iš profesorių reiškė antipatiją būsimam pasaulio lyderiui M. Gandžiui. Jaunuolis tai jautė. Kartą pietų pertraukos metu prie stalo, kur užkandžiavo minėtas profesorius, mandagiai prisėdo studentas M. Gandis. Dėstytojas paklausė savo mokinio: „Ar esi matęs, kad kiaulė ir paukštelis kartu valgytų?“ M. Gandis nusišypsojo ir vienu žodžiu atsiliepė: „Skrendu.“ Tuo istorija nesibaigia. Atėjo egzaminų metas. Atsakęs į visus klausimus, Gandis padavė egzaminuotojui savo įskaitų knygutę, o šis paklausė:

- Jeigu tu, studente, grįždamas namo rasi kažkieno pamestą piniginę, o ten - vienoje pusėje pinigai, kitoje – išmintis. Ką pasirinksi?

- Pinigus! O jūs, gerbiamas pone profesoriau?

- Išmintį.

- Kiekvienas renkasi, ko jam trūksta.

Paėmęs pažymių knygutę, profesorius vietoj pažymio, kuriuo turėjo būti įvertintos žinios,  užrašė „idiotas“ ir padavė M. Gandžiui. „Man nieko nebeliko, - prisimena M. Gandis, - tik padėkoti ponui profesoriui už parašą ir paprašyti, kad įrašytų pažymį!“

Ar tai realus įvykis, ar tik anekdotas - nėra svarbu. Šio pasakojimo pirmoje pozicijoje yra žmogaus genialumas, kūrybingumas, kuris visada randa išeitį iš nemalonių situacijų. O kaip mums sekasi priimti panašias situacijas? Šiandien Bažnyčia mus kviečia į 40 dienų – viso gyvenimo - dykumos kelionę, tai yra, pereiti dykumą ir įeiti į Pažadėtąją žemę, Dievo karalystę, nes ji prisiartino, „atsiverskite ir tikėkite  Evangelija“ (Mk 1, 15). Kelionės metu mūsų laukia ne tik nuotykiai ir sėkmė, bet ir nusivylimai, atskirtis.

Šiandien mums puiki proga kartu su evangelistu Morkumi ir  Jėzumi keliauti į dykumą, prisiliesti prie gundymų ir gyvenimo dykumoje esmės. Perspėju, sėkmės atveju kelionės trukmė 40 metų, praktiškai visas gyvenimas, o jeigu nepasiseks, keliausime 40 dienų iki kalendorinių Velykų šventės.. Morkaus aprašytame epizode įžvelgiu visą Jėzaus gyvenimą... Taigi, pradėkime savo kelionę. Iš savo patirties sakau: dykumoje sustoti ilgesniam laikui negalima. Sustoti – reiškia mirti. „Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą“ (Mk 1, 12), - Jėzus turi susidurti su gyvenimo išbandymais ir juos teisingai įprasminti. Koks Dvasios vaidmuo šiame epizode? Ar ji arbitras, ar liudininkas? Prie Jordano upės išsiliejo Dievo meilė Sūnui: „Tu mano mylimasis Sūnus“ (Mk 1, 11), o dykumoje, kaip aš suprantu, Jėzus turi pats įgauti pasitikėjimo ir suvokti meilės žmogui esmę. Jėzus iš dykumos išeina nugalėjęs šėtoną. Kybodamas ant kryžiaus pergalingai ir galingai šaukia: „Atlikta!“; skelbia, jog Dievo karalystėje šėtono etato nebėra. Štai ką Jėzus mums sako: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 18-20).

Ar jums neatrodo, kad šėtonas/ai serga psichikos liga, kuri pažeidė mąstymo, suvokimo bei valios sferas... Pasiklausykime šėtono: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona. <...> Pulk žemyn. <...> Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 3...9). Ar tai nėra šizofrenijos simptomai? Tad gundymų metu prisiminkime, kad gundytojas yra ligonis, ir jam reikalingas gydymas. Pradedu suprasti, kodėl evangelistas Morkus nieko nerašo apie Jėzaus maldą, pasninką, kokia buvo jo dienotvarkė dykumoje... Ar buvo gražios aušros, saulėlydžiai, kokios tuo metu žydėjo gėlės?.. Kaip jis gynėsi nuo šėtono ir žvėrių?.. Kas iš tikrųjų gundo Jėzų?.. Gal jums atrodo, kad mano klausimai vaikiški, nes ir bažnyčią nelankantys žino Jėzaus gundymo istoriją, kuri daugiau panaši į šizofreniko šėtono kliedesius ir haliucinacijas. Bet... „Šėtono“ terminas Senajame Testamente nuskamba 33 kartus. Tai bendrinis žodis (ne asmenvardis), apibendrinantis prieštaravimo dvasią, kliūtis gyventi, priešgyną, tai ir kaltintojas, išdavikas, žmogų valdantys žemiški instinktai... Mato ir Luko bendruomenės analizavo Jėzaus gyvenimą dykumoje, kad mus paguostų, kad imtume suprasti, jog Jėzus, mūsų brolis, turėjo patirti visus bandymus, kuriuos mes patiriame. Jis buvo gundomas taip, kaip ir mes visą gyvenimą esame gundomi. Negana to, Jėzų gundo esantys „arčiausiai“ Dievo. Tai fariziejai, kurie kaip šėtonai atskiria žmones nuo Dievo ir ne tik... Šis epitetas atitenka ir vyriausiajam iš apaštalų, Simonui Petrui, kuris trokšta vien Mesijo valdžios ir nenori nugalėto Mesijaus.

Kodėl Morkus rašo, kad Jėzus dykumoje buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo? Ar tai užuomina į žemiškąjį Rojų? Veikiausiai ne! Mūsų žvilgsnis kreipiamas į hebrajų didvyrio Danieliaus, gyvenusio VI a. prieš Kristų, keturių žvėrių regėjimą, kuriame „galingi žvėrys, besiskiriantys vienas nuo kito, išniro iš Jūros“ (Dan 7, 3). Žvėrys - tai nepasiliekančio pasaulio valdžios: liūtas – Babilonija, meška – Medija, leopardas – Persija, žvėris geležies dantimis – Aleksandro Didžiojo Makedoniečio viešpatystė. Stipriausiųjų rankose politinė, religinė ir ekonominė galia. Gundymą valdžia išgyvena kiekvienas žmogus. Katalikų Bažnyčios katekizme yra parašyta: „Dievo Sūnus <...> žmogaus rankomis darbavosi, žmogaus protu mąstė, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimdamas iš Mergelės Marijos, iš tiesų tapo vienas iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę.“ Jis - Dievo Avinėlis, kurio tyko šio pasaulio stipriausieji...

Senajame Testamente svarbų vaidmenį atlieka angelai. Biblijos žodyne parašyta, kad jie 213 kartų reiškiasi įvairiose gyvenimo scenose. Naujajame Testamente be jų neapsieita 104 kartus. Angelų rolės labai skirtingos – nuo pranašų iki moterų, bet juos jungia auksinis siūlas – veiklus dalyvavimas Dievo gyvenime. Ir dykumoje jie tarnauja Jėzui taip, kaip patarnavo iš ligos prikelta Petro uošvė.

Iš kiekvienos situacijos mes išeiname sustiprėję, subrendę arba... prasilošę. Skausmuose, deja, mes dažniausiai nusigręžiame nuo Dievo. Vaikiškame amžiuje „močiučių“ suformuotas tikėjimas neatsilaiko prieš egzistencinę traumą, atsigręžiame į sieną. Panašiais tampame ir patyrę sėkmę. Po įspūdingos pergalės dažniausiai užmirštame savo artimus žmones, kurie mus atvedė į garbę ir šlovę, žiauru, bet pačiu svarbiausiu metu užmirštame ir padėką Dievui, kuriame esame, judame, gyvename, dirbame, mylime, turime tai, apie ką svajojome. Laiške žydams apaštalas Paulius rašo, jog Jėzus „nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui“ (Hbr. 9, 14); „Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi“ (Hbr. 2, 18).

Išgirskime ir žodžius iš laiško filipiečiams: “Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė  grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2, 5–8). 

Brolis Benediktas Jurčys, 2021 02 21