Dvasingumo paieškos (7). Vėlinės

Pokalbiai su Algirdu

Mūsų gyvenimas keičiasi žymiai greičiau negu visi sukurti stereotipai. Žmonių gyvenimo trukmės vidurkis 1900-aisiais buvo 50 metų. Per šimtmetį dėl medicinos pasiekimų vidutinis europiečio amžius pasiekė 80 – 85 metus. Gyvename 30-čia metų ilgiau. Kaip gyvename, tai jau kitas klausimas. Ginčijamės dėl daugelio dalykų, netgi Dievo, tačiau ko tokie ginčai verti? Gal laikas suremti pečius ir pradėti ginčytis apie mirtį? Manau, visiems būtų žymiai naudingiau. Bet kaip pradėti pokalbį su žmogumi, kurio tu negali pažadinti, nes jis ne miega, o tik apsimeta miegąs?

 

BENEDIKTAS. Mielas Algirdai, branginu kiekvieną susitikimą su tavimi. Tikrai yra gera gvildenti pranciškoniško dvasingumo temas. Šį kartą kalbėsime apie mirtį.

Mirė žmogus. Ši žinia išryškina artimųjų emocijų pasaulį, dvasinę ir moralinę stiprybę. Mes, kunigai, dažniausiai laidojame nepažinoję velionio. Užpildome anketą...

Keista, labai keista, bent jau man artimieji niekada nėra pasakoję ir kalbėję apie velionio pomėgius: kokiais automobiliais važinėjo ar kokiuose apartamentuose gyveno, kur atostogaudavo, nėra minėję, koks buvo velionio mėgstamiausias patiekalas, kokius rūbus dėvėjo. Velionį prisimindavo kitaip. Pokalbis krypdavo į nuopelnus šeimai – rūpestingas, pamaldus, geras tėvas, mama, brolis, sesuo. Kalbėdavo apie velionio gerus darbus, užaugintus vaikus, žmones, kuriems padėjo šiame gyvenime.

Aš nenorėčiau, kad atsisveikinimo su velioniu salėje būtų rodomos mano praėjusio gyvenimo nuotraukos: atostogų vietos, vakarienės restoranuose, ir klausomasi lengvos, atpalaiduojančios muzikos, vienu žodžiu, būtų sukuriama atmosfera, kurioje visi pasijaustumėte lyg atėję į SPA centrą... Kažkodėl mirtis tapo tabu, neliečiama tema. O kaip turėtų būti?

ALGIRDAS. Pirmųjų laidotuvių niekada neužmiršiu. Buvau dar vaikas. Žodžio „mirtis“ prasmės nesupratau. Mirė močiutė. Po daugelio metų, šiandien, Vėlinių išvakarėse, man pačiam vis dar neramu ir keista, žvelgiant į praeitį, prisiminti, kodėl artimieji per laidotuves nuo manęs slėpė močiutės mirtį, kažko nenorėjo pasakyti. Iš tiesų, niekas man nepaaiškino, kas čia vyksta. Mačiau daug raudojančių ir giedančių žmonių; daug gėlių, juodų kaspinų, pintų eglišakių vainikų, degančių žvakių. Iki pat dabar uodžiu neįprastą kvapą. Ką visa tai reiškia? Vaikui tai buvo nesuprantama, toli nuo vaikiškos tikrovės ir pasakų. Kodėl tiek daug liūdesio ir sielvarto? Dar labiau, ši neįprasta atmosfera mane gaubė tris dienas, nes mačiau ir tai, ko žmonės negalėjo nuo manęs nuslėpti: jų veiduose įžvelgiau pagarbą mano velionei močiutei ir artimiesiems.

BENEDIKTAS. Nekalbėsiu apie išimtis, bet normaliai mirtis pas tave neateina, jeigu tu save kasdien apmąstai kaip negyvą nuodėmei. Memento mori. Gal tau pasirodys vaikiška, bet aš stengiuosi taip gyventi, kad atėjusi mirtis neturėtų ko iš manęs paimti. Tuomet ji tikrai praeis pro šalį. Mirtis maitinasi mūsų nuodėmėmis: puikybe, melu, egoizmu, valdžios, garbės ir pinigų troškimu. O mes Klaipėdos vienuolyne, tu jau tai patyrei, kasdien medituojame velykinį perėjimą: Kristaus pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! (plg. 1 Kor 15, 55). Tikiu, ilgai neteks laukti, mokslas paskelbs, kad mirtis nėra pabaiga. Krikščionio gyvenimas neturi baigties, galiojimo datos. Mūsų niekas nebesulaikys ir nesukliudys perėjimui į kitą, metapasaulį, kuriame nebėra žmogaus istorijos.

ALGIRDAS. Tokia yra biologinė krikščionio baigtis šiame pasaulyje. Evangelijos formate esmiškai atsiveria mirties prasmė ir reikšmė. Asmeniškai galiu paliudyti, kai Dievo žodis - Jėzus - tapo mano gyvenimo kūnu, aiškiai supratau, kad žmogus yra nemirtingas, jis Dievo vaikas, nešantis savyje amžinybės ilgesį. Tai suvokus, pasikeitė mano gyvenimo koordinatės: nebeslegia baimė išnykti, nebepersekioja gyvenimo beprasmybė, nebėra egzistencinio nerimo. Jų vietoje atsirado Jėzaus aistra, kuri mane skatina gyventi ir darbuotis dėl kitų, kad ir jiems laidotuvių žinia būtų šviesi, nešanti amžinybės džiugesį.

BENEDIKTAS. Esame chaoso, dvasinio cunamio aukos. Sunku tai pripažinti, bet taip yra. Gaila kiekvieno mirštančio žmogaus. Ir blogiausia, kad žmonės tapo plastilininiai, kaip nori, taip juos bet kas ir gali sulenki... Japonai tiki, kad lėlės turi sielą. Prieš išmetant jas į šiukšles utilizavimui yra perskaitomos maldos... Prisimenu savo močiutę, kuri sakydavo: kai tau bus sunku ir skaudės širdį, tu verk. Ir aš verkiu...