Dvasingumo paieškos (9). Šventorius.
Pokalbiai su Algirdu


Pranciškoniškas pašaukimas, autentiškumas, tapatybė – tai gyvi brolio santykiai, kurie liudija šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo šventumą, džiaugsmą, jo skelbiamą taiką ir gerovę. Praėjus 800 metų, mūsų visų brolių gyvenimas XXI amžiuje, žodžiai ir darbai semiasi įkvėpimo iš darnaus Asyžiaus šventojo santykio su Dievu. Būtis tampa kūrinijos giesmė, kurios turinys – Dievo grožis, gerumas ir laisvė. Ir mes, broliai, nieko nenorime turėti daugiau, tik tai, kas būtina kūno reikmėms. Su postulantu Algirdu tęsiame šv. Pranciškaus Asyžiečio regulos skaitymą ir bandome suprasti, ką mums visa tai reiškia šiandien.
BENEDIKTAS. Biblistas Ludwic Monti suskaičiavo 217 Jėzaus klausimų, į kuriuos mes atsakome taip arba ne! Ir mudu kasdien vienas kitą apipilame klausimais, nes norime pažinti evangelijos skonį, vis daugiau sužinoti apie jos turinį. Turi nemenką zakristijono stažą. Todėl šį kartą noriu paprašyti papasakoti, ką tau reiškia žodis šventorius? Ar tau neatrodo, kad mums vertėtų perfrazuoti rusų teatro aktoriaus ir režisieriaus Konstantin‘o Stanislavski‘o frazę „Teatras prasideda nuo rūbinės“ į Eucharistijos (Mišių) šventimas prasideda nuo šventoriaus. Kas tau yra šventorius? Papasakok.
ALGIRDAS. Tai teritorija aplink bažnyčią, kuri aptverta akmenine ar metaline tvora, turi pagrindinius vartus ir kelis šoninius vartelius, apsodinta šimtamečiais medžiais. Kai kuriuose šventoriuose yra kapinaitės. Atlaidų metu vyksta procesija, iškilmingai nešamos liturginės vėliavos, Švč. Sakramentas, prieš kurį suklupę žmonės meldžiasi. Ši tradicija po truputį gesta, nes jaunuomenei ji nebuvo paprasčiausiai perduoda. Vėliavų nešėjai vėliavas nešė kol jėgos leido... Klaipėdoje brolių vienuolyno teritorija nėra aptverta, nes čia Vilties miesto kompleksas ir šventorius yra žmonių susitikimo vieta tarp kvepiančių levandų ir tūkstančio rožių žiedų.
BENEDIKTAS. Man smagu šiame šventoriuje pasitikti į sekmadienio Mišias ateinančius bendruomenės narius: nusišypsau, ištiesiu ranką pasisveikinti, parodau dėmesį ir savo rūpestį artimo sveikata, apkabinu autistišką vaiką (AV), jo šeimos narius padrąsinu žvilgsniu... Džiaugiuosi, kad kai kurie mūsų bendruomenės nariai seka šiuo mano pavyzdžiu. To Akropolis kol kas negali padaryti... Juokauju... Ten galimybių pasai... Nors mano būdu jie laimėtų daugiau vartotojų...
Ar tau neatrodo, kad mums visiems pats laikas žengti pirmąjį žingsnį šventoriuje pasitinkant ateinantį pasimelsti? Ar ne laikas pakeisti elgseną? Pasitikime vieni kitus, pasisveikinkime su bendruomenės nariais; visi susirenkame švęsti savo buvimo Dieve džiaugsmą. Dėmesingai pasitikime artimą. Paduokime vienas kitam ranką, pažvelkime į akis. Ar to daryti neskatina mūsų Dievo gailestingumas? Gydymas prasideda nuo pasisveikinimo prie bažnyčios durų. Tai ženklas, per kurį šeima pasijaučia priklausanti meilės ir gailestingumo bendruomenei. Mes esame sukurti atjautos ir gailestingumo bendruomenei.
ALGIRDAS. Kad ir kas benutiktų, negalime užsisklęsti vienišume ir kentėti, ypač bažnyčioje. Negalime įsprukti į šventovę, pasislėpti už kolonos ir ten jaustis saugiu... Jėzaus bendruomenė suteikia mums atsimainymo ir prisikėlimo viltį. Žvelgdami į Nukryžiuotąjį, kuris mus pasitinka bažnyčioje kybodamas ant kryžiaus, matome vinių dūrius rankose, kojose, tekantį kraują, kančią, tuo pačiu apmąstome ir savo negalią. Visą šį laiką mus lydi viltis, kad po prisikėlimo ir mūsų kūnai pasikeis, bus švytintys kaip ir prisikėlusio Jėzaus. Mes tikime, kad Dievo garbėje būsime nuostabesni už žemiškuosius kūnus.
BENEDIKTAS. Tai nuostabi žinia. Algirdai, neabejoju, tu atkreipei dėmesį į tai, kad po mūsų šventorių bėgioja vaikai, kurių elgesys kitoks. Jiems labai patinka mūsų šventorius, skambantys varpai, gėlės. Jie šioje atmosferoje jaučiasi saugūs, todėl „leidžiasi“ būti įtraukiami į mūsų bendruomenę. Ką tu manai, ar bažnytinė bendruomenė vieną dieną gali tapti dvasinės paramos vieta autistišką vaiką auginančiai šeimai? Man seniai kirba jauduliukas viešai paklausti: koks galėtų būti tikinčios Dievą bendruomenės vaidmuo kuriant tikėjimo santykį su AV? Paskaityk, ką rašo vienos šeimos mama apie tai: „Pradėsiu nuo apibrėžimo, kas yra bendruomenė. Žmonių bendruomenė - žmonių grupė, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas („mes – jausmas“). Bendruomenė – reiškia bendrauti. Autistiški žmonės yra bažnytinės bendruomenės dalis, nėra kažkokios atskiros grupės. Aš klausiu savęs: ar visi tokios bendruomenės nariai jaučiasi gerai? Turbūt ne. Įsivaizduokime: aš matau kažkokį keistesnį, ypatingesnį bažnytinės bendruomenės narį. Jis atrodo kitoks, nesuprantamas, todėl pažadina manyje glūdinčias baimes, nerimą. Kaip man atsikratyti šių jausmų, juk jie niekur neveda. Mano receptas atrodo labai paprastas – BENDRAUKIME, NES ESAME BENDRUOMENĖ. Bendrauti galime ne tik žodžiais, bendrauti - reiškia būti kartu. Būti be išankstinio nusiteikimo. Būti ir apie nieką negalvoti. Tiesiog būti. Ir stebėti. Tai, ko dar nesuprantu, nereiškia, kad yra nesuprantama. Vieną dieną kitoniškesnis bendruomenės narys prie manęs prieis ir padės man suvokti. Palaipsniui galvoje gims SUPRATIMAS. Širdyje išnyks nerimas ir baimė, liks tik džiaugsmas ir laimė, kad AŠ ESU NUOSTABIOS BENDRUOMENĖS DALIS, KURI BE GALO ĮDOMI, su kuria aš dalinuosi ir kuri dalinasi su manimi. Ir aš gaunu tokias Dievo dovanas, apie kurių egzistavimą net nežinojau. Taigi PABŪKIME su savimi ir savo artimu, STEBĖKIME save ir savo artimą, BENDRAUKIME su savimi ir savo artimu, SUPRASKIME save ir savo artimą, PRIIMKIME save ir savo artimą. MES VISI IR SUDAROME NEUROĮVAIROVĘ.“
ALGIRDAS. Išties mums reikia aptarti daug svarbių dalykų. Tik įsivaizduoju - šiandien trūksta tyrimų, kurie atitinkamai padėtų sukurti pagrindinius principus, kas būtų naudinga AV tėvams ir bažnytinei bendruomenei. Artimo meilės darbai liudija apie krikščioniškos bendruomenės sąmoningumą. Nemažai jau esame ir pajudėję – Caritas ir kitos katalikiškos organizacijos aktyviai darbuojasi soc. srityje.
BENEDIKTAS. Dabar tarp prioritetinių artimo meilės darbų turėtų išryškėti neuroįvairovę turinčių vaikų integravimas į Dievo garbintojų šeimą. Tikrai nedaug yra Lietuvoje tėvų, ieškančių dvasinės pagalbos. Labiau pasitikima psichologais, jų metodika, nors ir šie neturi visų atsakymų. Man norisi apie tai kalbėti kaip apie sinodinio kelio metu atrastą neuroįvairovę turinčių vaikų ir jų tėvelių evangelizavimo galimybę. Tai iš pačio dangaus byrantys brangakmeniai. Neatmeskime. Tai mūsų dienų turtas. Ši visiškai nauja tarnystė tinka pranciškonų šeimai Klaipėdoje. Matau, kad vaikai sustiprina mūsų vienuolinės tarnystės pašaukimą. Mūsų ordino steigėjas šv. Pranciškus Asyžietis per raupsuotojo bučinį moko mus žvelgti į žmones ir visą kūriniją Dievo akimis. Prisipažinsiu, kad sutrikusios raidos žmonės netiesiogiai, bet vis dėlto išmokė mane pamatyti ligas ir žaizdas, kurios tūno manyje. Šios tarnystės rezultatas dvejopas, naudingas abiems pusėms: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Jėzuje Kristuje atrandame ne tik amžinąjį gyvenimą ir kūno sveikatą, bet ir esamo gyvenimo džiaugsmą, viltį, poilsį.
(Pokalbio apie autistiškus vaikus tęsinys lapkričio 25 d. )

