Dvasingumo paieškos (8)

Daug kartų esu sakęs, kad informacinės technologijos mūsų neišgelbės. Žmoniją nuo pražūties išsaugos žmoniškumas. Neabejoju: planetos vargšai yra raktai mūsų kuriamai ateičiai. Dabar, deja, esame labai arti susinaikinimo ribos. Carinės Rusijos rašytojas F. Dostojevskis skelbė, kad „grožis išgelbės pasaulį“. Gaila, jis užmiršo gyvenančius žemiau skurdo ribos. Mano credo: grožis ir vargšai išgelbės pasaulį. Vargšai, nes jie gyvena atsigręžę į Dievo Avinėlį.

BENEDIKTAS. Šiandien režisuosime mums, pranciškonams, labai artimą ir intymią sceną: Pranciškus apkabina raupsuotąjį. Tikrai jo nebučiavo, nors taip biografų parašyta... Matai, Algirdai, mano raupsuotasis be lūpų, be pirštų, bet savo širdyje slepiantis raktą į žmoniškumą. Taip, Pranciškus dar bučiuosis, bet tada, kai nuplaus raupsuotojo kūną vilties ir džiaugsmo ašaromis.

XIII a. Asyžius gyveno trubadūrų sukurtoje „tikrovėje“ - kurtuaziniuose idealizuotos Puikiosios Damos meilės kūriniuose, riterių karo žygių pergalėse... Mes gyvename arba, tiksliau, po truputį persikeliame į virtualią realybę. Kartais net atrodo, kad sąmoningai bėgame iš mus supančios tikrovės, už nugaros palikdami užterštą, be žuvies ir žuvėdrų Baltijos jūrą, skubame į virtualų, aukščiausios raiškos pasaulį.

ALGIRDAS. Taip, mes matome, kaip keičiasi metų laikai, bet kur ta tikroji žmogaus realybė... Kur pats žmogus? Pranciškus gavo raktą. Jam pavyko pažadinti meilės posmais užliūliuotus žmones. O kur mūsų raktas? Kur mano raktas?

BENEDIKTAS. Yra du variantai. Pirmas - panašėkime į Jėzų šv. Pranciškaus būdu. Antras – nesakykime, kaip Dievas duos, taip ir bus. Neatiduokime savo gyvenimo iniciatyvos Dievui. To jam nereikia. Sukilninsime savo gyvenimą tapdami žmogiškesni kitų atžvilgiu. Tebūnie tai mūsų troškimas!

ALGIRDAS. Troškimas ateina ne vienas. Jis atneša galimybę tikslui siekti. Dabar mano galimybė esate jūs, o raktas – mano rankose. Belieka imtis darbo.

BENEDIKTAS. Prisimenu mudviejų pirmąjį susitikimą ir tave atlydėjusio klebono komentarą: „Tinginį palikome Krekenavoje, atvežėme darbininką.“ Galėtų būti sakoma: nebūna tingių žmonių, būna tik neįkvepiantys tikslai.

ALGIRDAS. Tikslas man aiškus. Nežinau, kaip bus, bet dabar noriu būti su jumis ir žinau, kad mano buvę parapijiečiai daug kuo prisidėjo prie šio troškimo atsiradimo. Čia nėra likimo klausimas, kaip mėgstama kartoti: toks mano likimas! Labai dažnai į likimo maišą sukrauname esminius dalykus, kad tik nereiktų spręsti svarbiausio klausimo: kas aš esu? Ką čia veikiu? Kam visa tai? Ech, Biblija - ne man! Ech, Bažnyčia - ne man! Ech, savanorystė ir bendruomenė - ne man! Tai kada ji bus „man“, jeigu nusigręžiam nuo esminio žmogaus gyvenimo tikslo?

BENEDIKTAS. Nusigręžti nuo tikslo nebėra pagunda. Būti aklam kito atžvilgiu nebėra nuodėmė. Globalizacijos sėjama kultūra yra priešinga kaltės ir gėdos kultūrai. Nežinau jokių realių priemonių ar vaistų šiai tendencijai suvaržyti. Dažnai apmąstau Jono Krikštytojo mokymą. Apie tai mes kalbėjome. Bet svarbu pakartoti. Dykumoje Jonas Krikštytojas kviečia Jeruzalės gyventojus daryti atgailą ir štai kokią: „Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“ ( Lk 3, 10 – 11). Įsiklausyk į apaštalo Pauliaus mokymą, laiške romiečiams jis rašo: „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti?“ (Rom 2, 4). Būtent taip atsitiko šv. Pranciškui: „Viešpats davė man, broliui Pranciškui, malonę taip pradėti atgailos gyvenimą.“ Man tai yra vilties metanoja – vilties atgaila - mūsų mentaliteto pokytis į naują santykį su artimu.

Kaip šiandien pereiti nuo abejingumo prie empatijos? Kaip pakeisti savo pasaulėžiūrą, jeigu mano žvilgsnis nukreiptas į kompiuterio ekraną?

ALGIRDAS. Lapkričio 14 d. minėsime Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kurią įvedė popiežius Pranciškus. Ta proga, kaip jau žinome, katalikų Bažnyčios aukščiausias vadovas šį penktadienį atvyks į Asyžių ir Porciunkulėje, Angelų Karalienės bazilikoje, susitiks su 500 benamių; po maldų ir bendravimo pietaus kartu su jais. Jeigu kiekviena šeima įvaikintų po vieną benamį, pasaulis iš karto taptų kitoks. Jėzus yra vargstančiųjų pusėje.

BENEDIKTAS. Turtingieji švenčia pergalę po pergalės, bet teisingumas yra vargšų pusėje. Ar aš pateksiu į Rojų, priklauso nuo vargšo, kurį aš ne kartą esu pažeminęs; tikiu, jį rasiu stovintį prie Dangaus vartų. Jam duota galia man atverti vartus arba ne... Ten vargšas klausysis mano dejonių. Ar išgirs, nežinau... O aš šiandien ar girdžiu vargšo dejones? Ar po savo oda jaučiu raupsuotojo skausmą? Pranciškus Asyžietis į pasaulį žiūrėjo raupsuotojo akimis, galėtume teigti – Dievo akimis.

Mes stovime kelio pradžioje. Mūsų pasaulėžiūra, pasaulėjauta, pasaulėraiška tik ramybėje ir tyloje susifokusuoja į evangelinį Jėzų, Dievo Sūnų, pradedame matyti Jėzaus akimis. Štai tokia yra mūsų, tikinčiųjų, pažangos galimybė, tikrovė ir moralinė stiprybė. Algirdai, ar tapsime evangelinės vilties ir džiaugsmo broliais?

ALGIRDAS. Smerkdami ir moralizuodami priėjome liepto galą. Brandi brolija atranda jėgų, kaip neteisingumą, nedorą, amoralumą paversti Evangelijos viltimi ir džiaugsmu, nes, kaip pats sakai, patys broliai yra vilties ir džiaugsmo broliai.

BENEDIKTAS. Norėdamas gyventi šv. Pranciškaus dvasioje, prisimink, ką tau sakau: būtini broliai. Pranciškui Viešpats davė brolių. Drauge, tik brolijoje, galime gyventi ir patirti Pranciškaus dovaną, o tai reiškia, gyventi ir mylėti taip, kaip gyveno ir mylėjo Jėzus. Brolija ne tik mus apsaugo nuo vartotojiškumo ir individualizmo, ji mus praturtina brolių dvasingumu ir kūryba. Tu, Algirdai, jau dalyvavai mūsų Vilties miesto katechetinės mokyklos rekolekcijose Pervalkoje bei Provincijos brolių rekolekcijose Kaune ir pamatei, kokie skirtingi ir nepakartojami mūsų broliai.

(Tęsinys lapkričio 18 d.)