Dvasingumo paieškos (6)
Pokalbiai su algirdu
Viešindami savo pokalbius, neketiname užgauti ar sumenkinti kitaip mąstančių ar galvojančių. Kviečiame „užeiti“ į tikrai saugią pranciškonišką erdvę ir laukiame pritarimo mūsų pasiūlymui.
BENEDIKTAS. Biblija, kurią skaitė mūsų seneliai, ir Biblija, kurią mes skaitome šiandien, yra kitokia, bet ji nėra skirtinga. Biblija - ta pati, skiriasi vertimas. Negalime turėti vertimo visiems laikams. Mane maloniai stebina įvairių sričių mokslo ambicijos (istorijos, biblinės teologijos, archeologijos, filologijos, egzegezės). Jos padeda vertėjams tiksliau pateikti šventų tekstų prasmę. Tai labai svarbu, nes milijardas žmonių tiki Dievo žodžiu ir savo gyvenimą sutapatina su gerąja Jėzaus naujiena. Mums svarbu teisingai suprasti tikrąją Jėzaus žinią. Apie tai jau kalbėjome - blogai suprasta ir dar blogiau išaiškinta ar interpretuota dieviškoji naujiena iššaukia negatyvias pasekmes, kurios gali sužaloti mūsų gyvenimą. Žala gali būti nepataisoma. Prasidėjęs Sinodas liudija Bažnyčios drąsą ryžtis ir neatidėti Biblijos vertimo kitoms kartoms, nedvejoti ir imtis darbo. Džiaugiuosi ir Lietuvos Biblijos vertėjų komanda.
ALGIRDAS. Atgailaukite! Džiugu, kad Jėzus kviečia naujai peržvelgti gyvenimą, jeigu iki šiol gyvenai išimtinai savo naudai ir dėl savęs, buvai savo likimo kalvis, dabar, tapęs krikščioniu, turi gyventi dėl kito žmogaus. Bet....
BENEDIKTAS. Klaidinanti teksto interpretacija dusina solidarumą. Žmogus savo mintis ir geros valios darbus nukreipia ne į kitą, o į save, savo kūno varginimą, nes jis - sielos kalėjimas. Iki pat dabar egzistuoja mitas, kad alindamas savo kūną pasninkais ir baudomis, tu labiau patiksi Dievui. Jonas Krikštytojas ir Jėzus, kviesdami į atgailą, sveikina mūsų apsisprendimą apglėbti artimą ir visame kame jam padėti. Jėzus sako: „Noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13). Dievo Sūnus žino, ką sako. Geriau įsiklausęs į šiuos žodžius, supranti, kodėl gyvenimo pamatai buvo pakloti klaidingai; neišsigąskim, jeigu jie pradeda judėti. Tikrai nėra ko liūdėti, džiaukimės, pro plyšius skverbiasi šviesa - galimybė atsiverti ir susitikti su Dievo realybe, su žmogumi, ir tai mus vienija su Jėzumi, uola, kertiniu akmeniu, ant kurio pastatyta Bažnyčia.
ALGIRDAS. Visai nieko, man patinka tokiu būdu skaityti šv. Pranciškaus regulą. Mes jau trečiajame skyriuje. Mažesniųjų brolių ordino steigėjas ragina brolius pasninkauti nuo Visų šventųjų iki Viešpaties užgimimo.
BENEDIKTAS. Noriu prisipažinti, kad niekad ištisai, nuo lapkričio 1-os iki gruodžio 24-osios d. nepasninkavau. Gal tavo buvimas tarp mūsų padės kažkaip naujai pažvelgti ir suvokti žodžio pasninkas turinį? Mes, broliai, nepaveldėjome pranciškoniškojo pasninko modelio. Lietuvos pranciškonų pasakojimas nuolat trūkinėja ir jį sunku suklijuoti, trūksta brolių istorijos dešimtmečių, nėra nei žodinės, nei nuoseklios rašytinės tradicijos. Japonų vienuolis sakytų: meilė - tinkamiausi klijai...
ALGIRDAS. Kelio atgal neturime, turime kartu pasninkauti ir gal kas iš mūsų bičiulių, būtų visai neblogai, norėtų prie mūsų prisijungti. Praėjusią savaitę gilinomės į žodžių atgailauti ir atsiversti turinius, dabar krypstame į pasninkauti. Tai koks bus mūsų pasninko modelis, prie kurio galėtų ir kiti prisijungti?
BENEDIKTAS. Būtų gera sukurti tokį modelį, prie kurio galėtų prisijungti ir kiborgai, įvertinant artimoje ateityje galimas žmogaus modifikacijas. Ką tu apie tai galvoji?
ALGIRDAS. „Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda...“ (Mt 6, 19). Mūsų kartos žmonėms reikia kalbėti apie valgio ir siekiamo turto saikingumą. Tu pats sakei, kad kasmet visame pasaulyje pagaminto maisto išmetama 1,3 milijardus tonų. Tai maisto produktai ir gaminiai. Gal mums nebereikia prašyti „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ (Mt 6,11)?
BENEDIKTAS. Maistą turime priimti kaip Dievo dovaną: „Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien“ (Lk 11,3).
ALGIRDAS. Dabar žmonės perka gražias pakuotes su galiojimo data...
BENEDIKTAS. Tikrovė, kurioje mes gyvename - diametrali Europos Sąjungos kuriamai tikrovei. Brolis Leopoldas prie pietų stalo kalbėjo apie posthumanistinį laikotarpį, kuris jau tiksi be religijos. Esu pamokslavęs Vidurinės Azijos turgavietėse, geležinkelio stotyse, paštuose, kalbėjau, nes žmonės klausėsi. Jie girdėjo mano balsą: grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą! Kažkaip reagavo. Kviesdavo mane į svečius, susitikimus, bendras keliones. Su jais esu išgėręs šimtus litrų žaliosios arbatos. Bet tai buvo prieš 40 metų... Šiandien galvoju apie kiborgus, apie naujas dorovės struktūras. Bandykime skelbti pasninką kaip tiesos ir žmoniškumo modelį. Apie pasninką negalvokime kaip apie sugrįžimą į uostą, kurio galimai ir nebėra!? Pasninko nereiktų ir matuoti dienų skaičiumi. Beje, graikų apeigų bažnyčia kasmet turi 180 pasninkui skirtų dienų; tai Bažnyčios teisinis būdas aistroms valdyti. Evangelistas Lukas rašo: „Dvasia jį vedžiojo po dykumą 40 dienų, ir jis (Jėzus) buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir joms pasibaigus buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus...“ (Lk 4, 2 – 3). Skaičius 40 rodo vidinę ir dvasinę žmogaus kelionę, kuri tęsiasi visą gyvenimą.
Tradiciškai pasninkas yra susilaikymas nuo maisto. Pasiklausyk, brolau, kokia įdomi statistika. Per vienerius metus lietuvis suvalgo beveik 100 kg mėsos ir mėsiškų produktų. Aš – vegetaras, dabar jau ir veganas. Reiškia per 50 metų sutaupiau penkias tonas arba 5000 kg mėsos, gyvulių skerdienos. Vieno pamokslo metu esu girdėjęs, kad „tai, ką žmogus sutaupydavo pasninkaudamas – atiduodavo stokojančiam“. Tad, mano atveju, jau šiandien turėčiau išdalinti apie 75 kiaules... Praktiškai vidutinė ferma... Bet tai, ačiū Dievui, abstinencija, susilaikymas nuo mėsos ir jos produktų valgymo, o ne pasninkas ir stokojančiam atiduoti nereiks... Priešingu atveju – kur gauti tiek kiaulių?!
ALGIRDAS. Grįžkime prie temos. Tai kas yra pasninkas? Ar tai tik galimybės „užšaldymas“: nepersivalgau, neperku brangių rūbų? Vis dėlto man pasninkas - ne vien maisto valgymas ar madingų rūbų įsigijimas... Pasninkas – kažkas didingesnio ir svarbesnio už susilaikymą nuo valgymo. Turime alkti ne duonos nuo prekystalių, bet tiesos, gėrio ir grožio, kasdienės duonos. Pajuokausiu. Norėčiau vieną dieną pakviesti kiborgą, mūsų ateities visuomenės ląstelę, kartu pasninkauti. Na, tikiu, atėjus metui, jis prie mūsų tikrai prisijungs pats, jeigu mes, broli Benediktai, pagal šv. Pranciškaus regulą, nuo lapkričio 1 d., Visų šventųjų šventės, iki Kalėdų pasninkausime pranciškoniškai: savo artimui nemeluosim ir jo nepažeminsim. Tai iššūkis. Pafantazuokime. Kas atsitiktų mūsų laikų feikinei visuomenei, jeigu ji nusigręžtų nuo melo? Na, ką? Rizikuojam?
BENEDIKTAS. Rizikuojam! Dabar kaip niekad išgyvenu nepasitikėjimo jauseną. Žmonių grupės jungiasi dėl pergalės, mažiau – dėl tiesos, kurioje susiliečia sąžiningos žmonių sielos ir širdys. Algirdai, perfrazuojant pranašą Joelį, turime gerą progą sušaukti iškilmei Vilties miesto bendruomenę, paskelbti pasninką ir paaiškinti, kad Tautos darna, artimųjų atjauta ir rūpestis esmiškai priklauso nuo mūsų dorovinės ir moralinės stiprybės. Tai ką – pirmyn: „Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu“ (Išm. kn. 2, 23)! Žmogus yra didžioji gyvybės ir mus supančios visatos paslaptis.
Skaitydamas Jėzaus pokalbį su Nikodemu (Jn 3, 7) supranti, kokia trapi ir didinga Dievo prigimtis slypi mumyse. Bet apie tai - kitą savaitę.
(Tęsinys lapkričio 4 d.)