Dvasingumo paieškos (5)

Pokalbiai su Algirdu

Kartą brolis Astijus palygino palangiškius su degtukais, kurių tik galvos įdegusios saulėje, o kūnas baltas... Neslėpkime, poilsiautojų įdegusi oda tikrai atrodo sveika ir graži, ypač, jeigu įdegis bronzinės spalvos. Bet ar jie, anot Vydūno, yra „saulėti žmonės“, sunku pasakyti, nes tokiais tampame tik dėl meditacijų ir gerų darbų artimo labui.

 

BENEDIKTAS. Mažesniųjų brolių regula ir gyvenimas yra toks: „laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos“. Mielas Algirdai, kokia pirmoji mintis tau šovė į galvą išgirdus šį šv. Pranciškaus teiginį?

 

ALGIRDAS. Evangelinė žinia mane atvedė pas jus ir jaučiu jos svarbą savo gyvenime. Dar ir dabar gerai prisimenu pirmąjį susitikimą su Krekenavos mažosios bazilikos klebonu Gediminu Jankūnu, kuris mane pakvietė į šv. Rašto pamoką. Na ir ką? Atėjau į baziliką. Susirinko apie 15 - 20 klausytojų. Po malonaus pasisveikinimo žvilgsniu ir žodžiais kunigas, perskaitęs kelias Morkaus evangelijos 1 skyriaus eilutes, ėmė pasakoti apie Joną Krikštytoją, gretino ir analizavo tekstus. Kalbėjo 1, 5 val. Man tada nebuvo lengva išbūti, bet dabar sakau, ačiū Dievui, pasisekė. Prisipažinsiu, nesupratau nieko - nei apie ką vyko kalba, nei su kuo... Jaučiausi keistai. Paklausiau savęs, ar verta man švaistyti laiką, nes namuose turiu daug svarbių darbų, rūpesčių ir įsipareigojimų. Po pamokos pasijutau lyg būčiau buvęs ne su savais. Tai neatitiko tikrovės, kurioje aš gyvenau.

 

Pradėjau svarstyti: kas nutiko ir kaip atsitiko, kad patekau į klebono akiratį? Kodėl 1, 5 val. klausiausi jo kuriamų istorijų, kurios man atrodė iš pasakų pasaulio ir visiškai netikroviškos? Numatytoji antroji pamoka, dėl kurios labai abejojau, turėjo vykti po savaitės... Bet tos pačios savaitės viduryje švenčiau savo gimtadienį. Į puotą atvyko mano brangi mamytė, klebonas ir dar keli bičiuliai. Gimtadienio proga kun. Gediminas padovanojo šv. Raštą.

Visgi į antrąją pamoką atėjau. Ir jau drąsesnis. Atsinešiau Bibliją, nors ji vis dar buvo nebyli... Po to buvo trečioji, ketvirtoji... Taip ir nepajutau, kaip prasidėjo mano kelionės po Biblijos pasaulį. Man pačiam buvo įdomu, kad vieną dieną pradėjau girdėti Mišių metu skaitomus tekstus, juos suprasti ir tai jau nebebuvo klebono pasakos... Praėjo devyneri metai. Dabar Mišių skaitinius klausausi jūsų bažnytėlėje. Niekas man nežadėjo, o ir pats nebuvau susimąstęs, kad vieną dieną šv. Rašto studijos taps mano gyvenimo turtu, paguoda, įkvėpimu.

 

BENEDIKTAS. Pamokanti, jautri ir įtaigi tavo patirtis. Neabejoju jos energetika. Skaitantys šią atgailos kelio pradžios istoriją tikrai pasidžiaugs tavimi, buvusiu Krekenavos bazilikos zakristijonu, apsisprendusiu tapti pranciškonu. Mes stengsimės kartu tęsti dvasingumo paieškas, ir, žinoma, tapsime gyvu Dievo žodžio santykiu šiame realiame pasaulyje, kuriame esame seserimis ir broliais. Tu palikai ūkininkavimą ir 80 ha dirbamos žemės. Atrodytų, kad materialiniai dalykai tau niekada nebuvo kliūtimi pastebėti dvasinį ir fizinį žmonių skurdą. Tikiuosi, nesuklysiu pasakęs, kad tai padėjo tau susitelkti į esminį dalyką, į atgailą.

 

Na, o dabar pasiklausyk, perskaitysiu tau porą Asyžiaus Šventojo pradžios sakinių iš šv. Pranciškaus Testamento: „Viešpats davė man, broliui Pranciškui, malonę taip pradėti atgailą. Nes kol dar buvau nuodėmėse, man labai koktu buvo matyti raupsuotuosius, tai pats Viešpats nuvedė mane tarp jų, ir aš juos gailestingai slaugiau. O kai grįždavau nuo jų, kas atrodė kartu, tas man pavirto kūno ir sielos saldybe. Ir po to, ilgai netrukęs, mečiau pasaulį.“

 

ALGIRDAS. Pranciškus turėjo absoliučią klausą. Jis, nepraleisdamas nei vienos natos, ne tik atkartojo Jono Krikštytojo skelbimą Judėjos dykumoje, bet jį ir įgyvendino: „Atsiverskite (gr. metanoia), nes prisiartino dangaus karalystė... Duokite atsivertimą liudijančių vaisių!” (Mt 3, 8). „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Lk 3, 8).

 

BENEDIKTAS. Šioje vietoje turime išsiaiškinti žodžių atgailaukite ir atsiverskite reikšmes. Tai du visiškai skirtingi žodžių turiniai. Esu dėkingas šv. Pranciškui. Jis man padėjo suprasti žodžio atgaila prasmę. Tavo cituotas Mato ir Luko evangelijų trečio skyriaus eilučių sąskambis, konsonansas tikrai mūsų nekviečia į religinį atsivertimą: netikėjau į Dievą, dabar – tikėsiu; iki šiol nelankiau bažnyčios – dabar pradėsiu; nesimeldžiau – dabar imsiu melstis, savo tėvų papročiu prieš miegą sukalbėsiu poterėlį... Dykumoje Jonas Krikštytojas kviečia Jeruzalės gyventojus daryti atgailą ir štai kokią: „Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalina su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“ ( Lk 3, 10 – 11). Įsiklausyk į apaštalo Pauliaus mokymą, laiške romiečiams jis rašo: „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti? (Rom 2, 4). Būtent taip atsitiko šv. Pranciškui: „Viešpats davė man, broliui Pranciškui, malonę pradėti atgailą.“ Man tai yra vilties metanoia – vilties atgaila – mūsų minčių, mentaliteto pokytis į naują santykį su artimu. Mato ir Luko evangelijose trečios eilutės sakinį norėtųsi taip skaityti: „Atgailaukite (gr. metanoia), nes prisiartino dangaus karalystė... Duokite atgailą liudijančių vaisių!” (Mt 3, 8), o ne atsiverskite...

 

ALGIRDAS. Jeigu iki šiol gyvenau tik sau ir dėl savęs, nuo dabar mano rūpestis - kiti žmonės. Ar aš nuo dabar rūpinsiuosi kitų žmonių gyvenimo pilnatve, kaip tai darė Pranciškus? Ar pereisiu su Jėzumi žemę darydamas gera? Mums labai svarbu teisingai suprasti tikrąją Jėzaus žinią, nes blogai suprasta ir dar blogiau išaiškinta ar interpretuota dieviškoji naujiena iššauks negatyvias pasekmes, kurios nesugrąžinamai deformuos mūsų gyvenimą. Žala gali būti nepataisoma. O koks žodžio atsiverskite turinys?..

 

BENEDIKTAS. Taip. Tai tiesa. Mes labai dažnai sutapatiname šiuos du žodžius. Atsiversti reiškia mūsų judėjimo kryptį, vektorių į Dievą. Mes atsigręžiame, atsiverčiame (graikų klb. epistrepho) nuo savo susikurtų dievukų į Dievą. Apaštalų darbų knygoje parašyta: „Tik mes jums skelbiame gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra“ (Apd 14, 15). O atgailauti, brolau, nereiškia alinti savo fizinį kūną bausmėmis, jį kryžiuoti. Atgaila yra asmens savigarba ir solidarumas.

 

(Tęsinys po savaitės. Prašome jūsų pasimelsti už postulantą Algirdą ir mane, br. Benediktą.)