Dvasingumo paieškos (4)

Pokalbiai su Algirdu

Mieli skaitytojai, norisi jums palinkėti, kad tekstus apie dvasines brolio postulanto Algirdo paieškas vertintumėte ne kaip intelektualinės ugdymo programos informaciją, bet... Mokykimės kartu skaityti ne tik galva. Kad žodis taptų mūsų kūnu, leiskite jam sutekėti į jūsų rankas ir kojas. Skaitykime visais savo pojūčiais: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14).

 

BENEDIKTAS. Mūsų ordino generalinis ministras Herman Schaluck pavadino brolius prasmės, meilės ir gailestingumo elgetomis. O ką reiškia prasmės elgetystė? Privalu pažvelgti į šio termino priešistorę, kitaip mes pasiklysime žodžių jūroje. Bent trumpam nusikelkime į Viduramžius. XIII a. pradžioje Europoje sparčiai augantys miestai įkvėpė Katalikų bažnyčiai mintį, sakyčiau, labai drąsią, įteisinti elgetaujančias brolijas. Pirmieji tokią teisę gavo Mažesnieji broliai (1209 m.). Netrukus pasirodė Karmelitų atsiskyrėliai (1214 m.), Domininkonų ordinas (1215 m.) ir šv. Augustino atsiskyrėliai (1256 m.). Pagal bažnyčios teisės kodeksą jos tapo popiežiškųjų teisių vienuolynais. Išvardintos brolijos, gabios kūrybingai derinti kontempliatyvų gyvenimą su apaštalavimu, steigė universitetus, špitoles, rūpinosi vargšais ir liaudyje daigino įvairias pamaldumo praktikas.

Šių darbų sėkmę užtikrino brolių intelektualinis pasirengimas, ilgametės mendikantų (elgetaujančiųjų) studijos universitetuose, kurie ruošė brolius pamokslininkus. Gabiausi studentai, dvasinis elitas, buvo siunčiami į Paryžių ir Oksfordą, kur įgydavo šventosios teologijos bakalauro arba magistro laipsnį. Beje, XIII a. į LDK atvykę pranciškonai suformavo mokyklų sistemą, kuri nuosekliai įaugo į universitetų kultūrą, o 1569 į Lietuvą atvykę vienuoliai jėzuitai, praėjus dešimt metų, 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją – universitetą, leido knygas. Kodėl vienuoliams tenka studijuoti po keliolika metų? Tam, kad paruoštų intelektualų, dvasiškai brandų brolį reikia daug išlaidų, pastangų ir laiko. Mūsų laikmečio lietuvių pranciškonų ambicijos taip pat didelės. Jie studijuoja Italijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Amerikoje ir, žinoma, Lietuvoje. Jau 30 metų formuojasi pranciškonų bendruomenės pamatai Lietuvoje. Kuo mes, elgetaujanti brolija, šiandien skiriamės nuo kitų dvasingumo pavyzdžių nebūtų lengva atsakyti, bet tikrai formuojasi pranciškoniškoji devotio moderna ir tikrai senosios formos pamažu nyksta. Apie tai dar pakalbėsime.

Bet grįžkime prie prasmės elgetystės. Pažadu, per metus mūsų vienuolyne tikrai suprasi, ką reiškia būti vilties elgeta: tu, Algirdai, drauge su manim ir br. Astijumi, eisi nuo durų prie durų ir kviesi žmones dalyvauti mūsų organizuojamuose renginiuose, kurie sugrąžina sergantiems onkologinėmis ligomis ir jų artimiesiems viltį ir prasmę gyventi. Turbūt girdėjai apie „Vilties bėgimą“, kuris tūkstančiams onkologinių ligonių pažadina viltį ir suteikia jėgų bei energijos pozityviam mąstymui...

ALGIRDAS. Bandau suprasti, kam reikalinga prasmės elgetystė ir kaip ji mus solidarizuoja su Jėzumi. Kaip šis mechanizmas funkcionuoja? Matau tokią formulę: nešdami viltį, priartiname Jėzų prie žmonių. Tokiu būdu esame Mokytojo svajonė, esame „gerieji samariečiai“. Vyksta geidžiamiausias procesas – patys tampame panašesni į Jėzų.

BENEDIKTAS. Tau teks įdėti savo širdį į vargų ir ligų nualinto žmogaus gyvenimą, padėti jam prisikelti. Dabar tu supranti, kad prasmės elgetystė yra mūsų gyvenimo dieviško gailestingumo dinamikos kibirkštys. Kaip ir kiekvienam iš mūsų, tau jau teko gydyti savo žaizdas. Sakoma, randai puošia vyrą. Dabar tavo randai yra Jėzaus magnetas, kuris trauks prie tavęs gyvenimo sužeistuosius pūliuojančiomis ir kraujuojančiomis žaizdomis. Tavo elgetystė jiems bus geriausi vaistai sugrįžti į sveiką ir autentišką gyvenimą.

ALGIRDAS. Dabar ir aš esu šios metamorfozės proceso dalyvis. Mano troškimas, dabar jau galiu drąsiai sakyti, verčiasi nuo buvimo „riteriu – mažosios bazilikos zakristijonu“ prie vidinio virsmo į Jėzaus ikoną. Jeigu Pranciškus nebūtų nulipęs nuo žirgo, neapkabinęs raupsuotojo, kaži, ar mes būtume šventojo Pranciškaus pasekėjai... Dar nesuprantu, kodėl reikėjo bučiuoti raupsuotąjį, kodėl jo apkabinti neužteko...

BENEDIKTAS. Asyžių juosia aukšta akmeninė gynybinė siena, kuri miestiečiams nuo seno teikė saugumo pojūtį. Į miestą nepatekdavo vagys, plėšikai, žinoma, tokiu būdu buvo atsiribota ir nuo sergančiųjų infekcine, nors ir mažai užkrečiama raupsų liga. Žmonės, pagauti baimės, sąmoningai to patys nesuvokdami, statė sienas ir savo širdyse. Iškilusios akmeninių širdžių sienos bendruomenę „įkalino“ susvetimėjime, paliko nuošalyje raupsuotuosius. Sienų šešėliai užtemdė Dievo ir artimo veidą. Socialinis gyvenimas tapo sutrikdytas, dialogų erdvė išnyko. Kur tuo metu buvo Pranciškus? Tikiu, Asyžiaus Šventajam toji vidinė siena įtrūko Perudžos kalėjime; į tamsiausią širdies „vienutės“ kertę pro plyšį pateko šviesa. Pasiklausykime Leonard Cohen dainos „Anthem“ („Live in London“).

ALGIRDAS. Baimei nugalėti receptų nėra ir, tikėkite, jų nebus. Baimė yra emocija, kurią reikia atpažinti ir ją įveikti. Nugalėję baimę mes tampame drąsūs gyventi, apkabinti artimą. Kaip emocija baimė yra įvairi: baimė kalbėti ir suklysti, baimė gyventi ir melstis bažnyčioje, baimė pasitikėti ir būti nepriimtam, baimė būti doru pavyzdžiu, na, ir laisvės baimė. Šios baimės yra mūsų sielos raupsai. Nesinori būti atstumtam, nepriimtam į bendraamžių ratą, būti raupsuotam. Gerai suprantu, patyriau savo kailiu, tai mus deformuoja kaip asmenybę. Vis dėlto labiausiai mes bijome draugų negatyvios opinijos, patyčių. Pavyzdžiui, mano atveju, Benediktai, nebuvo lengva įveikti iškreiptą zakristijono, t.y. „zalieskos – kreivo, šleivo seno žmogelio su šluota ir grėbliu“ dirbančio šventoriuje įvaizdį.

Įdomu, ateina metas ir mes imame bijoti mūsų pačių statomų baimės sienų, nors tai mūsų statybos darbų rezultatas. Tai Kairos, malonės metas, tu pradedi melstis ir regi aplink save griūvančias sienas. Atsiranda drąsa ir pasitikėjimas savim. Todėl meldžiu:

Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu
ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta;
santaiką, kur vyrauja barniai;
vienybę, kur yra skilimas;
tikėjimą, kur kankina abejonės;
tiesą, kur viešpatauja klaida;
viltį, kur braunasi nusiminimas;
džiaugsmą, kur slegia liūdesys;
šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau
kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;
kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;
kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,
nes kas duoda – gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama,
kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.
Amen.

 

(Pokalbio su Algirdu tęsinys spalio 21 d.)