Dvasingumo paieškos (3)

BENEDIKTAS. Nuo mūsų vienuolyno iki jūros pėsčiomis per mišką viena valanda kelio. Kaip paprasta: tereikia pereiti gatvę ir mums iš karto atsiveria Girulių gyvosios gamtos šventovė. Stebuklas: dar žmogaus nebuvo, o paukščiai aukštai medžių šakose jau suko lizdus, briedžiai augino ragus, žemė paklojo samanų dangą, ruošėsi mūsų atėjimui. Jauti, Algirdai, vos įžengę į pušyną jaučiame netgi oro skonį burnoje... Miško kuriama atmosfera detoksikuoja mūsų pojūčius, padeda žvelgti širdimi. O ką mes pamatytume už Baltijos horizonto? Tikrovę, prie kurios šiuo metu mes negalime prisiliesti, ir mums tai – slėpinys. Už horizonto slypi žymiai daugiau, negu mato mūsų akys. Tikriausiai esi pajutęs, kad atėjus prie jūros norisi tylėti, susitelkti, leistis būti apgaubtam dangaus slėpinio, melstis?

Kalnuose norisi šaukti, klausytis savo balso aido... Kuo aukščiau eini, tuo atidžiau dedi koją, o čia - jūra, netgi maga, kad banga tave paliestų... Žmones traukia grožis. Jame atpažįstame save, savo panašumą į Kūrėją, suvokiame, kas esame ir kokia mūsų misija šioje nuostabioje žmonių planetoje. Susitikimas su grožiu mus vienija, suburia į šeimą. Mūsų Dievas yra šeimos Dievas. Toks buvo šv. Pranciškaus Dievas XIII amžiuje. Asyžiaus Neturtėlis atsisakė senų Dievo atvaizdų, stabų, kuriuos sukūrė žmonės tam, kad „turėtų“ teisę vykdyti „dievo vardu“ kryžiaus karus, holokaustus, dirbtinai sukeltų badmečius, ligas, naikintų kitaip mąstančius, atrodančius. Paprastai kalbant, Pranciškui Asyžiečiui pritrūko Bažnyčioje deguonies, jis pradėjo dusti, alpti, jam buvo bloga, nes fiziškai patyrė Dievo nebuvimo baimę, išsigando. O kaip išlikti vienybėje su tokia Bažnyčia, jeigu joje sudegė visi tavo vaikystės ir jaunystės idealai? Algirdai, pasimelskim: „Noriu Tau, Aukščiausiasis, padėkoti už tą liepsnojančią Bažnyčią, kuri Pranciškui dvasinės nakties metu nušvietė kelią į San Damiano bažnytėlę.“ Čia, po kryžiumi, Pranciškus rado savo vietą Bažnyčioje, kurioje ir Jėzus turi savo vietą, ir toji vieta yra žmogaus širdis.

ALGIRDAS: Spalio mėnuo mums dovanoja daug švenčių. Visuotinės Bažnyčios pakylėti, prisimename Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę, skaitome jos maldą, kuri ir man padeda geriau suprasti mūsų Šventojo išgyventą dramą, beje, ši malda aidu atskamba ir sieloje: „O Jėzau, mano Meile, mano pašaukime! Taip, pagaliau aš jį radau: mano pašaukimas – meilė! Taip, aš radau savo vietą Bažnyčioje, ir tą vietą, o mano Dieve, tu davei. Bažnyčios, mano Motinos, širdyje aš būsiu meilė – taigi būsiu viskas. Taip bus įgyvendinta mano svajonė!“

Mane labai palietė Mažesniųjų brolių ordino steigėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio iškilmės vigilija, kurią šventėme spalio 3 dienos vėlų vakarą. Pirmą kartą teko dalyvauti ir matyti Šventojo gimimą Dangui, šv. Pranciškaus „tranzitą“ jūsų bažnytėlėje. Žvakių šviesoje, giedant „Saulės giesmę“, mačiau nuogą Pranciškų, gulintį ant plikos žemės. Mačiau Žmogų, kurio vardas prasideda didžiąja raide, bet ne supermeną, kuriam kitų pagalba nereikalinga. Pranciškui reikia mūsų ir šiandien, reikės jam mūsų ir rytoj. Tai stiprina mano pašaukimą būti broliu.

Pajuokausiu, anot brolio Astijaus, jau baigėsi mano honey month (medaus mėnuo) vienuolyne. Nuo dabar prasidės „odos lupimas“... Tai manęs neišgąsdino, priešingai, laukiu paskaitų ir maldingų pokalbių su broliu Astijumi. Pameni, Benediktai, kai stovėjome ant jūros kranto, mintyse atsidūriau egzistenciniame paribyje. Prisiminiau savo prižiūrėtų javų jūros bangavimą. Anuomet mano visos mintys buvo šiapus horizonto, svaigino dideliame lauke plaukiančių javų varpos, jų grožis ir laukiamas įdėto darbo rezultatas. O dabar man svarbiau, kas paslėpta už horizonto linijos!

BENEDIKTAS. Gal dabar jau pats metas mums įsižiūrėti į padangių sparnuočius? Nei jie sėja, nei jie pjauna... Kokia begalinė Kūrėjo meilė ir gailestingumas!

ALGIRDAS. Visada buvau labai darbštus. Kartais net per daug. Už tai esu dėkingas savo tėčiui Adolfui. Tikiuosi, toks išliksiu. Anksčiau mane domino, kaip kuriami ir konstruojami mechanizmai, varikliai, kaip jie veikia. Mėgdavau juos išardyti. Kartais, detales sudedant į vietą, likdavo „atsarginių“... O kaip bus dabar? Mano gyvenimo variklis tapo Evangelija. Ar pavyks man ją išardyti ir vėl sudėti į vietą taip, kad neliktų „atsarginių“ dalių?.. Prisimenu, besidarbuojant garaže, man dingdavo laikas, nepastebėdavau, kaip prabėgdavo diena ir naktis... Tas pats su manim tęsiasi ir Klaipėdos vienuolyne, kuriame gyvenu jau 40 dienų. Sakyčiau, čia patiriu serafiškąjį Dievo gailestingumą, kuris keičia mano bendravimo būdą, matymo perspektyvą. Aš atradau grožį. Dabar mano grožis yra Dievas. Lauko leliją grožiu aprengia Dievas. Norisi būti aprengtam šv. Pranciškaus Asyžiečio dorybėmis, jo atgailos abitu. Ir, tikiuosi, mano uždarbis bus pažadėtas amžinasis gyvenimas.

BENEDIKTAS. Neabejoju, Dievo sukurto pasaulio grožį „atrado“ ir Jėzus. 40 pasninko dienų dykumoje, ėjimas Genezareto ežero paviršiumi, maldos kalnų aukštumose, prisilietimai prie to, kas nešvaru fariziejams ir t.t., mus įveda į metafizinį grožį, kuriame atpažįstame pasaulio Kūrėją, tampame jo grožio liudytojais. Savo gyvenimu Pranciškus autentiškai iliustruoja istorinio Jėzaus gyvenimą. Šventasis Raštas tapo jam gyvenamąja teritorija, o Evangelija – namais, įsčiomis... Čia jis jautėsi saugiausiai, geriausiai, nes suteikė gyvybę Dievo žodžiui. Todėl drąsiai galima sakyti, kad Pranciškus nebuvo kurčnebylys Evangelijos klausytojas. Gal jis toks buvo prieš atsivertimą? Nežinau...

Dabar paklauskime savęs: kas yra mano namai? Kur aš gyvenu? Ar po 30 gyvenimo metų įkūnijau Dievo žodį?

Tik pats tapdamas evangeline žinia savo asmeniniame gyvenime pradedi geriau suprasti Dievo žodį ir pajusti jo tikrąją reikšmę, kurios nei tau, nei man nepaaiškins joks teologijos žodynas. Einant šiuo keliu, Dievas padeda mums kurti pasaulį, atsparų depresijai, baimėms, pykčiams, atvirą tarpusavio tarnystei bei meilei.

Tyloje ir giliuose apmąstymuose, žmonių ašarose ir Asyžiaus pievų aguonų žiedeliuose Pranciškus savo sužeistos širdies akimis pradėjo matyti Slėpinį, Kūrėją. Jis negalėjo nešaukti: „Dievas yra grožis!“ Taip, Jo nėra doktrinoje ir teologinėse knygose, Kūrėjas – mūsų gyvenime! Pranciškus eina į susitikimą su pasauliu, nešdamas švelnumo, gailestingumo ir atjautos Dievą. Toks jis susitinka su pasaulio galiūnais, vargšais, ligoniais. Pranciškus ten, kur yra žmogus. Jį lengva surasti... Beje, ir mūsų visų laikų popiežius argentinietis kardinolas Jorge Maria Bergoglio atrado būtent tokį Asyžiaus Neturtėlį, gydantį žmogaus negalią, ir pirmasis per 2 tūkstančius metų savo pontifikatui pasirinko Pranciškaus vardą.

2021 m. spalio 6 d.