Dvasingumo paieškos (2)

Baltijos jūros horizontas kiekvienam žmogui dovanoja jūrinę sielą, kviečia pasitikėti savimi, atsiverti naujovei. Dvasinis gyvenimas kuriamas mažais žingsneliais ir visai nesvarbu, kad, vėjui pūstelėjus, pilnas pėdsakų takelis išnyksta... Siūlau paskaityti, kaip postulantui Algirdui sekasi suteikti prasmę gyvenimui Klaipėdos pranciškonų brolijoje.

ALGIRDAS. Esu ūkininkas. Keista, bet atėjo metas ir man ūkio nebereikia, atsikandau. Nebereikia ir technikos: traktoriaus, kombaino ir kitų padargų, konstrukcijų, dirbtuvių su veržlėmis ir varžtais, įrankiais, trąšų ir sėklų sandėlių, 80 ha žemės, 40 ha miško... Keičiu kategoriją. Gali atrodyti keista, kodėl aš po devynerių metų zakristijono tarnystės Krekenavos bazilikoje vis dar ieškau vietos Bažnyčioje? Nuoširdžiai sakau: ieškau savo vietos, ne šiltesnės vietos, noriu rasti savo vietą Bažnyčioje! Šią malonę man subrandino Krekenavos bazilikos rektorius – klebonas, parapijiečiai, draugai, artimieji. Tikiu, kad dabar galėsiu daugiau padėti žmonėms, kurie dėl savo priešiškumo Bažnyčiai labai daug ką praranda. Gaila, bet jie praranda Jėzų, kurį ypatingai mylėjo šv. Pranciškus. Noriu prisidėti prie brolių pranciškonų triūso sugrąžinti žmones į Bažnyčią, kurią atstatė šv. Asyžiaus Neturtėlis.

BENEDIKTAS. Džiaugiuosi tavo apsisprendimu. Spėjau patirti, jog tikrai ieškai ne geografinės savo vietos Bažnyčioje. Tu ieškai teologinės vietos. Noriu pasakyti „ačiū“ tavo dvasios tėvui klebonui Gediminui: atėjai į mūsų namus sušildyta širdimi ir žvilgsniu. Atėjai į broliją, kurioje, beje, jau prisilietei prie kitokios įvairovės nei Krekenavoje. Pranciškoniškoji brolija tau bus ir turtas, ir Dievo dovana, jeigu pripažinsi kito žmogaus (brolio) laisvę ir autentišką įvairovę. Brolija bus iššūkis tavo kitoniškumui, kur kiekvieno susitikimo metu konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje - ar tai prie Eucharistinio stalo, ar rožyne - žinok, būsi Dievo vedamas į savo tapatybės brandą, t. y. artėsi prie savo vietos Bažnyčioje, kurios ieškai. Ją suranda tik unikalūs ir nepakartojami žmonės. Dievas mus tokius ir sukūrė. Tas pats Viešpats atvedė Pranciškų į Asyžiaus paribį, už miesto sienų, į susitikimą su raupsuotuoju, kuris tapo tiltu į apgriuvusią San Damiano bažnytėlę. Tave Aukščiausiasis atvedė iš Lietuvos vidurio į pakraštį, į Mažąją Lietuvą, sekti evangelinį Kristų. Klaipėdos brolija nieko naujo neišrado, mes ir toliau stengiamės gyventi, susigyventi su Vilties miesto bendruomene, brangindami Evangelijoje atpasakotus Jėzaus susitikimus ir juos atkurdami savo susitikimų metu su ligoniais, vargšais, juos laiminame ir suteikiame Viltį. Tokia yra mūsų susitikimo su pasauliu niša. Pranciškus Asyžietis norėjo gyventi kaip gyveno Jėzus. Jam pavyko.

ALGIRDAS. Kartą po rekolekcijų Šiluvoje, sugrįžęs į namus, brolis Astijus dalinosi įžvalgomis apie sielovadą. Man patiko jo takoskyra tarp kunigų „ganytojų“ ir kunigų „žvejų“. Norėtųsi su jumis išmokti žvejoti... Bet ne prie ežero... Tapti žmonių žveju... Pajuokausiu - žvejo dvasios tikrai turiu. Ūkininkas privalo būti geras žvejys: pagauti tinkamą orą sėjai, grūdų pirkimo ir pardavimo geriausias kainas, strateguoti sėjomainą. Žinoma, daugiausia priklauso nuo gamtos, ji yra gyvas organizmas, vartosi pagal savo tvarką. Tačiau kokie prasti būtų orai ir nenurinktas derlius, ūkininką neapleidžia savotiškas džiaugsmas vėl grįžti į vagą ir sėti. Bažnyčia bus jaukas žmonėms, jeigu ji taps džiaugsmo versme. Aš turiu savyje sėjos džiaugsmo. Jūsų namuose jau išmokau pirmuosius itališkus žodžius: non temere (nebijok) ir il clima di gioia (džiaugsmo atmosfera). Ačiū.

BENEDIKTAS. Mūsų gyvenimas yra susitikimų dėlionė, kur kiekvienas spalvotas gabalėlis turi savo vietą. Jeigu tai laiku supranti, gali tarti, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra šventas. Svarbu ranka nenubraukti nuo savo gyvenimo stalo dėlionės gabaliukų ant žemės, bet kantriai dėlioti, kasdien ir be ilgesnių pertraukų. Žinai, praktiškai kiekvieną Viduramžių jaunuolį buvo „apsėdusi“ svajonė tapti didžiu riteriu. Taip. Jaunystėje ir Pranciškus svajojo būti ne vienas iš daugelio didžių riterių, bet geriausias, stipriausias ir žaviausias riteris. Bet jo visos svajonės viena po kitos ėmė dužti... Net eikliausias žirgas ir brangiausi riterio šarvai Pranciškaus neapsaugojo nuo pralaimėjimų... Gyvenimas virto košmaru. Patekęs į Perudžos kalėjimą, Pranciškus pasijuto gyvenimo išjuoktas, beprasmybės okupuotas, be vertės ir be tikslo.

Kiekvienos kartos žmonės kartoja: „Nieko naujo po saule.“ Ir mūsų kaulus gan dažnai laužo išdavystė, santykių banalumas, beprasmybė. Gyvenimo spalvas keičia baimės ir pykčio emocijos, užmirštame, kas esame. Nebrandus žmogiškumas pasiduoda nevilčiai, agresijai, maršams. Netgi religinėse bendruomenėse atsiranda nerimas dėl valdžios, garbės, pinigų. Visa tai mus dar toliau nubloškia nuo pagrindinio tikslo pažinti save kaip Dievo vaiką. Tad, brolau, neužmiršk ir visada prisimink pažadą, kurį tau padovanojo pirmąją postulantato dieną šv. Mišių metu mūsų provincijolas Algirdas Malakauskis: „Nepažadu tau pasaulio garbės ir valdžios, nei aukso, nei sidabro, nei kitų turtų. Tikrai ateis dienos, kada tave nuvils valdžios ir vyriausybės, žmonės ir broliai, gali būti, ir aš tave kuo nors nuvilsiu. O gal ir pats savimi nusivilsi!? Bet jeigu gyvensi pagal šv. Pranciškaus regulą, mylėsi visa širdimi Dievą ir savo artimą, tau tikrai pažadu amžinąjį gyvenimą!“

ALGIRDAS. Draugai domisi mano gyvenimu vienuolyne. Klausia: kokia dienotvarkė? Ar aš turiu laisvo laiko? Kaip slenka dienos? Kokia veikla? Ar esu savimi patenkintas? Ar broliai manęs neskriaudžia? Ar nenoriu grįžti atgal į namus? Ar nepasiilgau ūkininkavimo? Jie manęs klausinėja, nes žinau, kad jų širdies gelmėse plaka dar nepažinto Dievo troškimas.

BENEDIKTAS. Džiaugiuosi, kad tavo gyvenimas, Algirdai, kupinas klausimų. Jie visada yra svarbiau už atsakymus. Klausimai mus suvienija. Padėsiu tau į kai kuriuos iš jų atsakyti. Atsakykime į pirmąjį tavo bičiulių klausimą keliais klausimais. Ar pagal dienotvarkę Jėzus dirbo, meldėsi ir ilsėjosi? Ar Jis buvo paruošęs dienotvarkę savo mokiniams? Kokia Jėzaus pedagogika? Norisi dar paklausti: ar tikrai sekti Jėzų mums reikštų gyventi taip, kaip jis gyveno? Manau, Jėzaus sekimas mums padeda atrasti pažemintuosius, kurie mus budina ir prikelia iš sapno, sustabdo mūsų bėgimą nuo savęs, nuo atsakomybės už artimo asmenybės griūtį. Tuo pačiu tai atsakymas, kodėl mes nesusitinkame su Jėzumi. O kaip tu gali susitikti, jeigu pats esi pabėgęs nuo savęs? Kiek tavęs yra čia ir dabar? Kur tu esi? Mūsų ordino istorija prasideda nuo Pranciškaus Asyžiečio apsisprendimo nulipti nuo žirgo, nusimesti riterio šarvus. Tai pavyzdys broliui, kiekvienam broliui. Mūsų žirgas - tai mūsų puikybė, o šarvai - nuodėmės, kurios mus atitolina nuo susitikimų, nuo bendravimų, nuo gyvenimo. Didžioji nuodėmė - tai mūsų bailumas viską pradėti iš naujo. Pranciškonų tradicija mus kviečia sekti vargšą ir nuogą Dievo Sūnų Jėzų, kuris vietoj jam priderančių džiaugsmų kasdien kitų buvo atmetamas ir pažeminamas, nuogas iki mirties ant kryžiaus. Toks yra tiesos apie Jėzų ir šv. Pranciškų slėpinys.

2021 m. rugsėjo 29 d.

(Laukite pokalbio tęsinio kitą savaitę...)