Dvasingumo paieškos (1)

Bičiulių pageidavimu Vilties miesto naujienų portale kartą per savaitę pasirodys pokalbis pranciškoniškojo dvasingumo tema. Prašau jūsų, mielieji, pasimelsti dėl teisingų minčių, taip reikalingų sveikam bendruomeniniam gyvenimui pagal šv. Pranciškų Asyžietį, kurio pasekėjų būrys Lietuvos visuomenėje vis akivaizdžiau reiškiasi.

Klaipėdos pranciškonų vienuolyne postulantatą pradėjo jaunuolis Algirdas po devynerių metų zakristijono tarnystės Krekenavos Dievo Motinos šventovėje. Kas yra postulantatas? Tai vienerių metų trukmės dvasinė iniciacija (įėjimas), kurios metu žmogus įvesdinamas į religinės bendruomenės gyvenimą, ruošiamas naujokynui. Žinoma, tai nėra senojo gyvenimo palaidojimas ir naujojo pradžia. Bet apie tai kitą kartą. Dabar pasiklausykime Algirdo.

Postulantas Algirdas Pogužinskas

Algirdas. Pirmasis, kuriam aš pasakiau, jog noriu būti pranciškonas, buvo Krekenavos bazilikos rektorius klebonas Gediminas Jankūnas. Jis patarė man susipažinti su Lietuvoje esančiomis vienuolijomis ir pasirinkti tą, kuri artimiausia širdžiai. Kiti, išgirdę tokį apsisprendimą, buvo šiek tiek šokiruoti, išskyrus mamą ir sesę, kurios lyg ir galvojo, kad vieną dieną taip ir atsitiks. Rugsėjo 1 d. pradėjau postulantatą. Dabar noriu suprasti, kodėl mane Viešpats atvedė į šį Klaipėdos pranciškonų vienuolyną, nes tikiu, kad tai nėra tik mano užgaida. Kol kas jaučiuosi esąs savo vietoje, tikriau - namuose, išgyvenu Dievo malonės vedimą ir noriu būti ugdomas šioje brolijoje.

Br. Benediktas. Kitais žodžiais tariant, tu apsisprendei gyventi pagal Jėzaus Evangeliją šv. Pranciškaus ir jo įsteigtos brolijos būdu. Mūsų brolijai tai iššūkis. Teks viską pradėti iš naujo, nuo savo steigėjo šaknų, nuo Šventojo intuicijos be institucijos. Man svarbu tau pasakyti, ką Mažesniųjų brolių ordino steigėjas yra parašęs savo testamente: „Ir po to, kai Viešpats man davė keletą brolių, niekas man neparodė, ką turėčiau daryti, bet pats Aukščiausiasis man atskleidė, kad turiu gyventi pagal šventosios Evangelijos formą. Aš tai surašiau paprastai keliais žodžiais, raštą įteikiau popiežiui Inocentui III ir jis šį prašymą patvirtino. O tie, kurie atėjo pas mane pasišvęsti šiam gyvenimui, kaip mokėjo paskirstė savo turtą vargšams, patys nieko sau nebenorėjo turėti...“

Algirdas. Skaičiau, kaip Viešpaties malonė leido broliui Pranciškui pradėti atgailauti tarp raupsuotųjų. Man iki šiol atmintyje gyva ir stebėtina mistinė scena, kurią patyrė Asyžietis San Damiano bažnytėlėje. Pranciškus išgirdo Jėzaus balsą, atskambantį nuo kryžiaus. Kokia turi būti tyla, kad joje išgirstum Jėzaus žodžius? Tai lyg starto linija, nuo kurios prasidėjo Pranciškaus evangelinis gyvenimas. Tebūnie ir man tyla dvasinės kelionės starto linija.

Br. Benediktas. Nežinia, kas ir kada yra pasakęs: „Palaiminti tie, kurie klausosi tylos, - jų akys prisipildo šviesos, o žingsniai nukreipti širdies gelmių link.“ Dėl šio palaiminimo pajuntame slėpinio dvelkimą viršum kasdienybės chaoso, atrandame grožio ir dialogo šaltinį. Mes užsiliepsnojame, tiesiog užsidegame rūpesčiu dėl savo sielos vidinės kultūros erdvės. Tad, brolau, tyla nėra dienos prieskonis, o tylos žmogus nėra tylenis, kuris bijosi pasaulio, bėga iš pasaulio. Tylos žmogus kuria žymiai gilesnius santykius su pasauliu, atsiveria taikai ir lyg vėjas išnešioja sielos dermės sėklas, kurios krinta ant kelio ir ant uolų, į prastą ir gerą dirvą. Tyloje žmogus sužino, kad negali savo gyvenimo apriboti tik biologiniais gyvybės metais, todėl siekia susitikti „čia ir dabar“ su Dievu, kuriame mes visi esame broliai. Tyla yra raktas į laisvę, be kurios neįmanoma sukurti savęs. Neretai mes sakome, kad Dievas sukūrė žmogų, tad ką begalime pridėti prie šio kūrinio?.. Turime ką daryti: nuogą aprengti... Mūsų uždavinys sukurti aplinką, kurioje skleistųsi žmogiškumas. Dievas kviečia žmogų gyventi „čia ir dabar“, kviečia į antgamtinį gyvenimą, priešingą gamtos dėsniui, kur visada laimi stipresnis. Vilkas džiaugiasi sutikęs zuikutį, nes kito mirtis jam yra gyvenimas. Jėzus mus kviečia gyventi dėl kito išlikimo. Tokia yra mūsų susitikimų kultūra ir menas.

Algirdas. Beje, aš savo kelionę jūsų brolijoje pradėjau malda, kurią radau kažkieno ranka užrašytą ant stalo savo naujojoje celėje: „Aukščiausiasis, šlovingiausiasis Dieve, nušviesk mano širdies tamsą. Tu esi tikroji šviesa, prašau, duok man tikro tikėjimo, tikros vilties ir tobulos meilės, išminties ir žinių, kad įvykdyčiau tavo šventą valią mylėti tave visa širdimi, visa siela ir visu protu, ir mylėti savo artimą kaip save patį“ (pagal Mt 22, 37).

Br. Benediktas. Žmogus išmoksta gyventi tik gyvendamas laisvėje. Pranciškui pavyko išsilaisvinti iš daugelio priklausomybių. Kelionės metu išgyventos patirtys ir susitikimai yra dinamiškas procesas, formuojantis mūsų tapatybę. Svarbu suprasti, kad mes esame nuolatiniame savo tapatybės kūrimo procese, kurį nutraukia tik mūsų biologinė mirtis. Sukurti save yra svarbiausias ir lemiamas iššūkis. Sukurti save yra pagrindinis mūsų gyvenimo darbas, beje, jis nėra, kaip gali atrodyti, paprastas ir lengvas. Jėzus, Dievo Sūnus, tapęs mūsų broliu, atskleidė kiekvieno mūsų galutinį tikslą. Kiekvienas žmogus šaukiamas tapti broliu, kad mūsų susitikimai virstų žmoniškumo puota, esame gi dangiškojo Tėvo vaikai! Mus visus stebina gan staigus, netikėtas Pranciškaus Asyžiečio susižavėjimas Dievo Sūnaus žmogiškumu, dėl ko jaunuolis drąsiai, nebesidairydamas atgal ryžtasi savo tapatybę kurti išimtinai evangelinėje aplinkoje. Todėl kiekvienam Asyžiaus Neturtėlio brolijos nariui jo charizma yra brangi, o mes esame dėkingi atėjusiam už evangelinį broliškumą ir žmoniškumą, kuris įkvepia pasitikėjimą Dievu. Pasirinkimas gyventi brolijoje yra regimas krypties ženklas, vedantis į meilės santykį. Šventųjų gyvenimai liudija, kad gyvenimas, brandintas brolystėje, yra tikras. Brolija yra pranciškoniškojo ugdymo kelias, kur Evangelija tampa mūsų tapatybe. Džiaugiuosi, kad tu jautiesi vedamas teisingu keliu, o ar jis tau bus autentiškesnis, pamatysim vėliau.

2021 m. rugsėjo 23 d.