Dievas, kuris mirė ant kryžiaus

Kaip apmaudu, kad Dievas miršta ant kryžiaus!

Argi tą dieną, kai Dievas išvedė mus iš Egipto, nemanėme, kad gausime iš jo viską, ko panorėsime? Šitas Dievas, sakėme sau, vertas ištikimybės. Ne toks, kaip tie niekingi Egipto dievukai. Tik pažvelkite, ką jis gali padaryti. Paversti Nilo upę kraujo jūra. Mirties lietumi apipilti mūsų priešų pirmagimius. Perskirti Raudonąją jūrą. Jis tikrai baisingos galios Dievas. Dievas, galintis valdyti visas gamtos stichijas. Jis prabyla, ir kalnai šokinėja kaip avinai! Jis atsidūsta, ir dangūs riaumoja! Štai Dievas, kuris gali išpildyti visus mūsų troškimus. Ar tik neatradome aukso gyslos? Argi neradome begalinių turtų šaltinio?... Jei tik sugalvosime, kaip juos gauti iš Jo.

Egipto vergai? – Cha-cha! Su savo Dievu būsime Egipto valdovai. Sugrįšime ten, iš kur atėjome, ir pavergsime Egiptą. Jie drebės prieš mus kaip epušės lapai! Argi jie neduos mums visko, ko tik paprašysime? Taip, mūsų svajonės didelės, bet kodėl gi ne? Atrodo, kad mes patinkame šiam Dievui. Pažiūrėkite, kaip Jis išliejo kerštą ant mūsų priešų. Viskas, ko mums reikia, tai laikytis Jo gerosios pusės. Taip, mums iš tiesų labai pasisekė. Ir ne per anksti! Radome begalinių turtų šaltinį. Taip sau sakėme. Ar nemanėme, kad jį perpratome? Šiek tiek to, šiek tiek ano. Jam nepatinka, kai žmonės dirba per šabą. Gerai, jokio darbo per šabą. Jis nenori, žmonės valgytų kiaulieną. Na, vis tiek niekada nemėgome šių purvinų gyvulių. Gerai, žinoma, jis šiek tiek savotiškas. Juk šios taisyklės tęsiasi be galo! Ir kam jos reikalingos? Negalima virti ožiuko jo motinos piene? Kaip pasakysi, begalinių turtų Dieve! Jei turėtum ranką, mes ją pabučiuotume! Jei turėtum batus, mes juos blizgintume! Argi ne iš karto supratome, kad jis dosniai dalina arbatpinigius?

Ir argi nelaukėme tų didelių arbatpinigių? Gerai, jis truputį savotiškas. Šiek tiek ekscentriškas. Kaip ir visi turtuoliai. Gerai, regis, jis neskuba mums atsilyginti. Bet argi mes nematėme? Argi negirdėjome? Šis vaikinas gali perskirti Raudonąją jūrą! (Turiu omenyje tikrą Raudonąją jūrą!) Tokia būtybė tikrai nebus šykšti. Jis tikrai parodys mums savo dosnumą. Jei ne dėl mūsų, tai dėl savęs. Galų gale tokia didelė piniginė turi turėti nemenką ego. Jis nenorėtų užsitarnauti šykštuolio reputacijos. Galbūt mums tiesiog reikia jį dar truputį pamaloninti. Taip sau sakėme. Ar nebuvome laimingi? Argi netrynėme rankų laukdami? Argi nešaukėme iš džiaugsmo? Ir ką jis paskui eina ir daro? Šis begalinių turtų ir galios Dievas! Jis gimsta kaip vargšas ir miršta ant kryžiaus! Kas čia darosi?

Sakau tau, mes ne to tikėjomės. Dieve, klausyk, mes nenorime, kad būtum panašus į mus, mes norime būti panašūs į tave. Norime prisiimti Tavo galią ir šlovę, nenorime, kad Tu prisiimtum mūsų silpnumą ir vargą. Noriu pasakyti, labai gražu, kad nori pamatyti, kaip gyvena kita pusė. Atvirai kalbant, nebūtume pagalvoję, kad tau tai taip įdomu. Bet ar reikėjo eiti taip toli? Turiu omenyje, mirti ant kryžiaus kaip bjauriausiam nusikaltėliui? Ką tu sau galvojai? Atvirai kalbant, Dieve, tai tiesiog nepadoru.

Ką tu sakai? Nori, kad sužinotume, dėl ko verta gyventi? Mes gi žinome! Ar nematėm, ką tikrai verta daryti, kai tu spardei egiptiečius? Buvome pasirengę sekti paskui tave bet kur. „Dabar yra Dievas, vertas savo vardo“, - sakėme sau. Ne toks kaip tie niekingi egiptiečių dievukai. Tomis dienomis Tu buvai įspūdingas, Dieve.

Bet šis Kryžiaus reikalas. Kaip tai suprasti?

Ar gali būti... gal tu pyksti ant mūsų? Turbūt supykai! Mes kažką padarėme, tu įsižeidei ir supykai. Taip supykai, kad nori mus prikalti prie kryžiaus. Ar tokiu būdu tai pasakei? Tai dėl ko ant mūsų pyksti? Kažkas vėl suvalgė ne tą maistą? Žinome, koks tu smulkmeniškas. Tuoj pat tai sustabdysime! Tik pasakyk, kas ir ką.

Ką? Niekas nieko blogo nesuvalgė? Gerai... nori mus prikalti prie kryžiaus, nes...? Pasiduodu. Klausyk, tai tiesiog neturi prasmės. Nesuprantu, kodėl turėtum save kalti prie kryžiaus, jeigu pyksti ant mūsų. Galbūt man reikia apie tai pagalvoti. Gerai, begalinės galios Dieve, prikaltas prie kryžiaus. Vadinasi, tu pyksti ant mūsų, nes... Žinai, turiu tau kai ką pasakyti, jei būčiau ant ko nors supykęs, nebūčiau savęs prikalęs prie kryžiaus. Galbūt prikalčiau jį prie kryžiaus, bet tik ne save. Kokia prasmė? Įrodyti, kad esu silpnas? Įrodyti, kad esu labai pažeidžiamas? Įrodyti, kad esu visiškai bejėgis? Tam, kuris mane įžeidė? Kokia iš to nauda? Ar tai priverstų jį liautis mane įžeidinėjus? Nieku gyvu! Jis tik dar garsiau nusijuoktų.

O tu? Tu, kuris gali perskirti Raudonąją jūrą. Prikaltas prie kryžiaus? Ir, kai pagalvoji, neatrodai piktas ant to kryžiaus. Atvirkščiai. Ar nesakei „atleisk jiems“? Atleisk jiems, kad prikalė tave prie kryžiaus? Atleisk jiems? Ką, jokių rykščių? Jokio pasaulinio tvano? Net nedidelio pirmagimių išžudymo? Tiesiog „atleisk jiems“? Atleisti jiems? O, visų turtų Dieve, Tave taip sunku suprasti! Ar pagaliau duosi mums tų neaprėpiamų turtų, jei mes... jiems atleisime?

Atleisk jiems... ne visada lengva atleisti. Žinai, tu ten atrodai labai dramatiškai prikaltas prie kryžiaus, bet yra ir kitų, kurie savaip buvo prikalti prie kryžiaus. Galėčiau papasakoti istorijų, kurios sudaužytų tau širdį. Ne, nėra lengva atleisti, kai esi iš tikrųjų sužeistas. Ir aš gyvenime buvau sužeistas. Na, o kas nebuvo? Žmones būna sunku priimti. Žinoma, aš irgi nesu šventasis, bet...

Turi pasirūpinti savimi! Štai ko išmokau. Nepasikliauk niekuo! Pamaniau, kad būdamas be galo turtingas, galėtum man ką nors duoti, kad būtų lengviau... O ką tu darai? Prikali save prie kryžiaus. Ką tai reiškia? Negali niekuo pasikliauti. Esi vienas šiame pasaulyje. Štai ką reiškia būti žmogumi, jei nežinojai. Stengiesi išlikti gyvas. Niekam nerūpi. Pažvelk į save. Prikaltas prie kryžiaus. Kas iš tavęs gero? Dabar tu niekuo nesiskiri nuo mūsų.

Štai kuo mes tapome, puikiai žinai. Mes kalame vieni kitus prie kryžių. Ir tau pasisekė, jei pavyko prikalti kitus anksčiau, negu jie prikalė tave. Toks šis pasaulis. Dabar žinai. Dabar ir tu žinai, ką reiškia būti prikaltam prie kryžiaus, kaip ir mes. Na, ne visai kaip mes – tu be galo turtingas – tau nereikėjo būti prikaltam, ar ne? Tu gali perskirti Raudonąją jūrą. Tai kodėl? Kodėl pasinėrei į mūsų purvą, niekšybes ir bjaurystes? Tau tai negali būti pramoga.

Vienišas. Dieve, staiga pasijutau toks vienišas. Žvelgdamas į tave ten, viršuje, visiškai vienišą, prisimenu... koks aš vienišas. Čia darosi tamsu, Dieve. Tamsu ir nieko nesimato. Esi vienas su savo mintimis tamsoje. Štai ką reiškia būti žmogumi. Ir niekam tai nerūpi.

Ar gali niekam nerūpėti? Juk visiems rūpi, tiesa? Visi susirūpinę savimi. Visi susirūpinę, kad niekas jais nesirūpina. Bet niekam nerūpi, kad visi susirūpinę! Argi tai ne nuostabu? Atrodo, kas sukamės tik apie save. Bijome, kad kas nors pavogs mūsų mažą turtų krepšelį, todėl slepiamės tamsoje, kad niekas nematytų. Galbūt tu negali to suprasti, begalinių turtų turėtojau. Bet neatrodai labai turtingas ten ant kryžiaus, ar ne? Greičiau labai apgailėtinai, mano Dieve. Visai vienas. Dabar ir tu žinai, kad niekam nerūpi.

Ir vis dėlto. . . Atrodai labai susirūpinęs, mano Viešpatie. Labai apsunkęs nuo rūpesčių. Bet kokią naštą gali turėti tu, būdamas neišmatuojamai turtingas? Kokį skausmą gali patirti tas, kuris gali perskirti Raudonąją jūrą? Nebent... nebent... Mūsų skausmas – kažkokiu būdu – yra ir tavo?

Dar niekada nebuvau pagalvojęs apie mūsų baisiausią skausmą. Argi ne keista jausti tokią vienatvę ir atskirtį? Kodėl esame ne tik akmenys ir dulkės šioje didžiulėje tuščioje visatoje? Kodėl turime savyje vietą, kurioje slypi nepaaiškinamas ilgesys, kurio negali numalšinti šis pasaulis? Iš kur ji atsirado... jei ne iš tavęs? Ir argi ne būtent ši skausmingiausia vieta gali jausti ir begalinį džiaugsmą, grožį, ramybę ir šilumą? O gal tai tik tavo šviesioji ir tamsioji pusės?

O, Kryžiaus Dieve, ar todėl tu kabi kryžiaus? – Ar jauti mūsų sugniuždymą, kenti mūsų skausmą ir ištveri... mano skausmą? Mano atskirtį, mano ilgesį, mano skurdą. Niekada niekam neišpažinau savo skurdo. Net sau pačiam. Bet tu, tu ten ant kryžiaus dalijiesi mano sugniuždymu. Ar galiu tau išpažinti savo skurdą? Abu esame du klajokliai, atstumtieji. Tu ir aš, ir šis mūsų kryžius. Jis baisus, bet... nebe toks nepakeliamas. Tamsu ir šalta, bet... mes galime vienas kitą sušildyti. Kas galėjo pagalvoti, kam galėjo šauti mintis... kad mano skausmas gali būti tavo? Tu atrodai kupinas skausmo, mano Viešpatie. Toks vargšas ant šio meilės be atsako kryžiaus. Neturiu daug ką pasiūlyti, bet galiu ištiesti tau ranką.

O dabar pažvelk, pro debesis – šviesos ruoželis. Tik mėnulio pjautuvas, bet toks gražus. Retai kada jį pastebėdavau. Bet dabar... ta mėnulio dalelė ir mirgančios žvaigždės. Dieve mano, kaip gražu!

Bet palaukite, dar kai kas! Dabar matau juos, mirgančioje šviesoje, išsirikiavusius aplink mus. Nusidriekiančius per kalvas ir lygumas, kiek akis užmato. Niekada anksčiau jų nepastebėdavau, ne taip, kaip dabar. Tiek daug! Kryžiai ant kryžių ir ant kryžių. Turtingi ir vargšai, sveiki ir ligoniai, galingi ir silpni – kryžiai ant kryžių ir ant kryžių.

Ir įsiutusi minia aplink kiekvieną kryžių, mojuojanti kumščiais, rėkianti prakeiksmus, besityčiojanti ir riaumojanti – ir tie patys veidai minioje, kaip ir ant kryžių!

Tai mūsų darbas, ar ne? – Mūsų neapykantos, mūsų pykčio, mūsų baimių, mūsų įniršio. Mes pasmerkiame mirčiai vienas kitą ir save.

Dabar praregėjau ir girdžiu tavo žodžius: „Tėve, atleisk jiems - jie nežino, ką daro.“ Tai tu nori, kad atleistume vieni kitiems? Ar tai kelias į Meilę, apie kurią Tu kalbi?

Taip, dabar su kiekvienu atleidimu jaučiu tavo Meilės ramybę. Štai kodėl tu kartu su mumis patyrei mirtį. Tu numirei su mumis, kad mes su tavimi nutrauktume mirties grandines. O Dieve mano! Raudonosios jūros perskyrimas buvo kažkas, bet tai... Tai kažkas daugiau.

Mylintis Dieve, tu ne toks, kokio tikėjausi. Tikėjausi turtų, o tu parodei man skurdą. Tikėjausi galios, o tu parodei man silpnumą. Tikėjausi triumfo, parodei man žlugimą.

Bet tu parodei savo Meilę mano skurde, Meilę mano silpnume, Meilę mano pralaimėjimuose. Tavo Meilė apima viską, nugali viską, išgydo viską – jei tik ją priimame.

Brėkšta aušra. Šviesa ryškėja. Kur Kryžius? Matau tik medį. Jaučiu gyvybės pulsavimą, tekantį per jo kamieną, šakas, per mane – matau, kaip šviesa trykšta per jo lapus. Jis visada buvo medis, šis Kryžius – Gyvybės medis, taip iškreiptai vaizduojamas. Bet dabar pažvelkite į paukščius, nutūpusius ant jo šakų! Įsiklausykite į jų giesmės muziką! Dieve mano, mes sugrįžome namo.

Tekstą vertė ir paruošė - Vytautas Jakelis.

Vilties Miestas, 2021