Didžiosios savaitės eskizai

Esu labai dėkingas Apaštalų darbų autoriui, iš pagonių kilusiam krikščioniui, gydytojui ir apaštalo Pauliaus kelionių bendražygiui, evangelistui Lukui. Klausiate už ką? Jo padedamas pradėjau sąmoningo krikščionio kelią ir jis yra to kelio pradžia. Dar prieš studijas Kauno kunigų seminarijoje labiausiai suprantama Naujojo Testamento knyga man buvo Apaštalų darbai. Skaitydamas ten surašytą ankstyvosios bažnyčios istoriją, jausdavausi išlindęs iš pogrindžio į šviežią orą; faktas, kad „[T]arp jų nebuvo vargšų“ (Apd 4, 34) kraujyje kėlė adrenaliną. Iš tiesų, šis teiginys turi būti svarbiausiu mūsų krikščioniško dvasingumo vektoriumi. Taškas.

Supratau dar anuomet, tą kartą, kai didįjį Ketvirtadienį kopose prie Baltijos jūros bandžiau nusipiešti Luko aprašytos bendruomenės duonos laužymo eskizą. Prisipažinsiu, man pavyko nupiešti duonos riekę, bet gebėjimo ją sulaužyti - pristigo. Gal todėl, kad buvau vienas?.. Kristaus mokinys, krikščionis, dalinasi duona, kuri tik laužoma pakvimpa... Galime tik pavydėti tiems, kurie sėdėjo su Jėzumi prie stalo Paskutinės vakarienės metu. Ar užuodėte kada nors nuostabų duonos kvapą savo bažnyčiose?

O dabar antrasis eskizas: prisilieskime prie kryžiaus, kurį nešė Antiochijoje gyvenusieji Kristaus sekėjai, beje, miestiečiai juos vadino pateptaisiais (krikščionimis). Alegorija nėra atsitiktinė. Šių brolių ir seserų gyvenimas kvepėjo brangaus nardo tepalo aromatu... Vis dėlto, kodėl pateptaisiais? Graikų kalboje daiktavardis krikščionis yra išvestas iš hebrajų kalbos žodžio, Jėzaus titulo, mašiah - pateptasis, kurį mes sulietuvinome į mesijas. Graikai žodį mesijas išvertė terminu Χριστός – Kristus, kuris gerai prigijo ir Jėzaus Kristaus sekėjus imta vadinti krikščionimis. Taigi, sakydami Jėzus Kristus, turime omenyje Jėzus yra Mesijas, Dievo pateptasis.

1900 m. rugpjūčio 25 d. miręs filosofas F. Nyčė (Nietzsche) rašė: „Netiesa, kad Kristus prisikėlė, nes krikščionys turėtų kitokį veidą, kitokį žvilgsnį.“ Kuo kvepia mūsų širdies akys ir žvilgsnis, kai matome ant altoriaus ar prie šventųjų padėtas vaškines gėles?.. Kam skirti bažnyčioje skambantys naftalinu kvepiantys žodžiai? Nuo ko jie mus apsaugos? Kodėl šis kvapas artimesnis už brangių tepalų iš gryno nardo, kuriais „Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais“ (Jn 12, 3), tai yra, prisikėlusiojo Kristaus kvapą? Žinia apie Jėzaus prisikėlimą kvepia mira ir alavijo mišiniu, kuris sklinda mums ir dieną, ir naktį, be pertraukų – ir per šaltį, ir per karštį. Jį uodžia (bet ar užuodžia...) kiekvienas. Būti krikščioniu Jėzaus karalystėje - tai grožio klausimas. Jei mūsų gyvenimas neatsinaujina ir gyvybės medžio pumpurai neišsiskleidžia, reiškia, kažkas atsitiko! Kas? Ar esame vienybėje su laiku ir mus supančia kūrinija?  Ar tikrai esame Švč. Trejybės darnoje? Dar visai neseniai dėl ištuštėjusių bažnyčių kaltinome sekuliarizmo (pasaulietiškumo) grimasas, o dabar galėsime koneveikti COVID–19 ligą, kuri krikščioniškoje aplinkoje pradėjo plisti tikrai ne 2019 m. gruodžio mėnesį, o žymiai anksčiau...  Jos kilmė vakarietiška, ateistinė.

Nebijokime šių klausimų. Jie rodo mūsų brandą. Trečiasis eskizas – Judo bučinys! Kodėl Judas, vienas iš Dvylikos, Getsemanės ūkyje kreipėsi į Jėzų „Rabi!” ir pabučiavo jį? Mylėjo? Bet regis, kad jis labiau mylėjo Jeruzalės šventyklą ir aukštuosius kunigus, Rašto aiškintojus ir seniūnus, ar ne todėl ir išdavė Jėzų? Ar tikrai Judas buvo ištikimas Toros raidei ir įstatymui, kurio laikėsi; ar tikrai jis laukė mesijaninės karalystės atkūrimo ir kitokio Mesijo vaidmens? O kur buvo kiti apaštalai, kai kareiviai tyčiojosi iš Jėzaus, kalė jį prie kryžiaus? Ar mes nesame tas vienas iš Dvylikos? Judas visada yra vienas iš mūsų. Kiek mano širdyje yra Judo (asmens bruožų)? Man atrodo, kad vagis Judas galvojo, jog Jėzus jį išdavė. Prieš Jėzų sukilo visas religinis istablišmentas. Pasimetė ne tik apaštalai. Bet ir Jėzaus mokiniai: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs…” (Lk 24, 21).

Kur ir su kuo mes esame pandemijos metu, švęsdami 2021 m. šv. Velykas? Ar Jėzus, kurį mes esame susikūrę savo „galvelėse“ mūsų neišduos? Primenu: Judas suklydo, dramatiškai suklydo. Kur buvo jo draugai? Ar buvo įmanoma jam padėti?

Dabar jus kviečiu piešti ketvirtą eskizą: Jėzus mus myli tik Dievui įmanoma meilės galia. Mielieji, jeigu Dievas yra, jis - dieviškas ir žmogiškas evangelinis Jėzus, ir tokiu kaip jis gali būti tik Dievas.

Brolis Benediktas