ČESTERTONAS

GILBERT KEITH CHESTERTON

(1874-1936)

Pasakoja humanitarinių mokslų daktaras ARVYDAS JUOZAITIS 

            Tiesą sakant, man buvo kilę šiek tiek abejonių, ar Čestertoną verta minėti tarp „didžiųjų“ anglų rašytojų. Tad pirmiausia ir noriu pasiteirauti: kas iš tokios daugialypės jo kūrybos neabejotinai leidžia jį įvardyti kaip „didijį“?

            A. Juozaitis. G. K. Čestertonas gimė ir gyveno labai svarbiu laikotarpiu – tai fin de siècle periodas, XIX amžiaus pabaiga – XX pradžia. Kaip kūrėjas, kaip žurnalistas jis subrendo apie 1905 metus, kai viename iš Londono laikraščių („Ilustrated London News“) pradėjo skelbti savo vadinamąjį „Bloknotą“. Tada pasirodė ir svarbiausi literatūriniai jo kūriniai – vienu metu su B. Shaw, H. Wellso kūryba. Anglijoje tokie žmonės vadinami „thinkers“ – mąstytojais, galvočiais. Galbūt Čestertono negalime priskirti prie šviesiausiojo literatūrinio žvaigždyno, bet galime kalbėti apie jį kaip apie žmogų, formavusį intelektualinį Britanijos klimatą. (Tuo metu Anglija, nors iš dalies prarasdama savo įtaką, vis dėlto diktavo pasaulio madas.) Čestertonas buvo vienas iš angliškojo pasaulio dievukų – jo nežinoti negalėjo joks rimtas rašytojas (galime prisiminti, pavyzdžiui, F. Kafką ar H. Hesse). Be Čestertono kūrybos neįsivaizduojamas dvasinis šio amžiaus pradžios Europos, Vakarų pasaulio klimatas.

            Dar kalbėsime apie Čestertono kūrybą, o dabar gal atsigręžkime į „pradžią“, į tą tradiciškai mūsų aptariamą pradžią – vaikystę. Man regis, Čestertonas, kaip niekas kitas, aiškiai skyrė savo vaikystę nuo paauglystės: vaikystę jis vertino kaip „rojaus laikotarpį“, tuo tarpu paauglystės – ar savęs paauglystėje – jis nemėgo?

            A. Juozaitis. Iš tiesų vaikystė labai svarbus laikotarpis kiekvienam rašytojui, o Čestertonui – ypač. Tai ne tik visų kūrybinių išmonių, fantazijų, siekių, patyrimų pradžia, bet ir ideologinė pradžia. Prisiminkime, kad ir vėliau, brandžiame amžiuje, kai kūrė savo garsiąsias esė, jis į vaikus žiūrėjo kaip į mažus stebuklus, vadino juos „gnomais“, „elfais“, „pasaulio stebuklais“... Vaikystėje Čestertonas pats patyrė „pasaulio stebuklą“, pamatęs teatro spektaklį. Jis visam gyvenimui įsiminė „Fausto“ vaidinimą, į kurį jį nusivedė tėvas. Šis teatro vaizdinys – džiaugsmo, paradokso, fantazijos, netikėtumo pynė – lydėjo jį visą gyvenimą. O jaunystės laikotarpis, savo kelio paieškos metas (jis mėgino rasti save tapyboje, lankė dailės mokyklą) buvo ir dvasinių kančių bei pirmųjų ligų metas (Čestertonas visą gyvenimą buvo labai ligotas žmogus, sulaukęs 42-jų metų, net žvelgė mirčiai į akis). Šis suvoktas skirtumas tarp realaus pasaulio ir vaikystės pasaulio visada išliko Čestertono kūryboje, lėmė pirmuosius nusivylimus. Buržuazinės civilizacijos pažeisto pasaulio siaubą jis pajuto jau ankstyvoje jaunystėje, ir tai buvo priešinga vaikystės įspūdžiams.

            Čestertono vaikystės prisiminimai, man rodos, glaudžiai siejasi su tėvo paveikslu. Jis net vertino tėvą kaip didesnį menininką negu jis pats, nors tėvas, rodos, buvo verslininkas?

            A. Juozaitis. Kiek suprantu, tėvas buvo išimtis verslo pasaulyje. Čestertonas visą gyvenimą pliekė verteivas, pragmatikus, amerikietišką gyvenimo būdą. Jo tėvas buvo verslininkas romantikas, dėl to ir nepadarė „didžiojo biznio“.

            Čestertonas debiutavo eilėraščiais, bet turbūt tai nėra svarbiausias jo žanras?

            A. Juozaitis. Čestertonas yra išbandęs visus įmanomus literatūrinius žanrus; tai pažymi jo draugai, bičiuliai, kūrėjai, kritikai. Bene stipriausias jo žanras – esė. Bet kalbant apie jo kūrybinę pradžią, poeziją, reikėtų prisiminti kūrinį, kurį išskiria ne vienas literatūros tyrinėtojas – „Baltąjį žirgą“. Čestertonas rašo apie Alfredą Didįjį, IX amžiaus Britanijos valdytoją, ginantį trapią šalies kultūrą ir tradicijos daigus nuo įvairiausio plauko užkariautojų. Šiame kūrinyje esama manifestinio pobūdžio teiginių. „Baltasis žirgas“ – tai žirgo atvaizdas iš akmens, likęs nuo keltų laikų vidury Anglijos, Berkšyre, kalno šlaite. Čestertonas sako, jog šis atvaizdas, prasimušantis pro žolės tankumyną, yra žmonijos tradicijos – be galo svarbios jam sąvokos, įsitvirtinusios visoje jo kūryboje, –liudijimas. Tradicija kuriama, kiekvieną dieną nupjaunant žolę, kad akmens piešinio nenustelbtų stichija; keltai tai darė prieš tūkstančius metų, ir lygiai tą patį žmogus daro dabar; ir negali pasakyti, kada atsirado ši žirgo figura: ar prieš tūkstantmečius, ar vakar, kai paskutinįkart buvo nupjauta žolė. Tokia žmogaus pastanga rodo, kad kūryba svarbi savo idėjomis. Tuo svarbi ir Čestertono poezija, nors jis nebuvo joje stiprus. Čestertonas yra apibūdinęs savo kūrybą taip: „Aš visuomet mėgau stebėti, kaip susiduria apnuogintos idėjos, neaprengtos maskarado drabužiais“. Galima suprasti, kad įvairiausios literatūrinės formos jam buvo tik žanras, tik maskaradiniai drabužiai, o svarbiausia – jose glūdinčios idėjos. Dėl idėjiškumo – gerąja prasme, aukštųjų žmonijos idėjų saugojimo prasme – Čestertoną ir galima priskirti prie „didžiųjų rašytojų“.

            Čestertono idėjos turbūt labiausiai atsiskleidė žurnalistikoje. Štai B. Shaw teigia: „Šis didis žmogus buvo iš esmės tik žurnalistas, užtat koks žurnalistas!“ Gal stabtelėkime prie Čestertono eseistikos – joje jis turbūt sugebėjo paliesti visas, kiek tik įmanoma, temas – tiek kasdienybės, tiek visuomeninio gyvenimo...

            A. Juozaitis. Kaip minėjau, Čestertonas tapo ypač žinomas Anglijoje nuo 1905 metų. Iš esė, pasirodančių kas savaitę ir dažniau, vėliau buvo sudaromi rinkiniai, leidžiamos knygos. Tose esė, apybraižose, straipsniuose Čestertonas šnekėjo apie viską, nuo Žemės iki Mėnulio. Jam labai svarbus buvo pradinis nusiteikimas, iš vaikystės atėjęs idealizmas, pasaulio kaip karnavalo, kaip džiaugsmo ar riteriško nuotykio patyrimas. Tokį patyrimą, tokį idealą turintis žmogus ima kovoti su viskuo, kas jam nepatinka aplinkui, svarbiausia – kovoti už „žmonijos tradiciją“. Čestertonas yra iškėlęs tokią tezę, kuri jam buvo lyg auksinis raktelis: niekada nelauk kovos pabaigos, nes gyvenimas yra riteriškas nuotykis, ir visai nesvarbu, kuo jis baigsis; užtenka žinoti, dėl ko kovojama. Turint tokią nuostatą, taip metantis į kovą, temų begalybė yra neišvengiama. Pavyzdžiui, jis kritikuoja finansinę Anglijos sistemą, kalba apie Bažnyčios nuosmukį, apie prastą skonį, mados išsigimimą...

            Kritikuoja psichoanalizę...

            A. Juozaitis. Taip, kritikuoja psichoanalizę, Freudą. Jis negalėjo pakęsti liguisto polinkio į Rytus, budizmą, kai visas Vakarų pasaulis užmiršta krikščionybę. Beje, tuo laikotarpiu Čestertonas tampa sąmoningu kataliku – net savo žmoną Frances įkalba tapti katalike. Paskui iki pat gyvenimo pabaigos jis buvo kovingas katalikas – tai neįprasta Anglijoje. O kalbėdami apie jo esė temas, galėtume jas vardyti bent valandą. Pavyzdžiui, Čestertonui užkliuvo ir toks naujas reiškinys kaip nudizmas, nuogalių pliažai. Jis juokiasi, kad tai yra vaikiška: sudėtingiau yra apnuoginti sielą; vienintelis rimtas užsiėmimas – tai galvoti apie siela. Štai dar pavyzdys: vienoje esė, svarstydamas, ar reikia nugriauti Sičio bažnyčias (Sitis šiuo metu yra amerikonizmo žaizda Londone, tai dangoraižių miestas, užgožęs senąjį Londoną) tokia idėja buvo kilusi Londono laikraščiuose, – Čestertonas sako, jog verčiau susprogdinti ne Sičio bažnyčias, o patį Sitį. Jis teigia, kad dangoraižiai tinka Amerikoje, nes ten ir dangus kitoks, o angliška architektūra yra pritaikyta prie angliško dangaus... Paradoksaliausi sulyginimai puošia jo kūrybą. Čestertonas taip sugebėdavo įsivelti į ginčą, sukelti audrą spaudoje, jog atsiliepdavo garsiausi to meto politikai, rašytojai; jis nuolat buvo neišsenkanti idėjų versmė. Kaip yra sakęs literatūros tyrinėtojas S. Averincevas, į Čestertono kūrybą, į jo knygas negalima žiūrėti vien literatūriniu požiūriu. Esė, publicistika yra stipriausia jo kūrybos dalis.

            Čestertonas iš tiesų yra paradoksų, ginčų meistras. Gal galime prisiminti ir vieną kitą jo oponentą ar dialogo partnerį? Regis, vienas iš reikšmingesniųjų buvo ir Bernardas Shaw?

            A. Juozaitis. Su Bernardu Shaw jį siejo itin draugiški santykiai – taip pat su H. Wellsu, H. Bellocu. Bernardą Shaw Čestertonas aštriai kritikavo už jo pragmatizmą moters atžvilgiu. Tai buvo kiek neįprasta: B. Shaw gynė moters ir vyro lygybės idėją, o Čestertonas teigė, kad taip elgtis nesąžininga. Moteris yra ne idėja, o garbės matas. Čestertonas moterį siejo su pačia garbe, jis net sakė, kad meilė yra kita garbės forma. Niekas nėra pasakęs daugiau komplimentų žmonai, kaip Čestertonas savajai. Moters visuomeninė reikšmė, vertė Čestertono akimis buvo tokia neabejotina, kad „antifeministas“ Shaw jam kėlė susierzinimą; dėl to jie buvo gana smarkiai susiginčiję. Galima pridurti, kad Shaw visuomeninės pažiūros buvo gana neaiškios (žinome jo simpatijas komunizmui), ir Čestertoną tai dar labiau siutino. Čestertonas, apsisprendęs katalikas, buvo „balta varna“ tarp visų rašytojų; Shaw jo katalikybę pašiepė gal ir dėl savo jei ne cinizmo, tai gana vakarietiško pragmatizmo. Pats Čestertonas skyrė vakarietišką gyvenimo būdą nuo vakarietiško pragmatizmo. Vakarietiškąjį gyvenimo būdą jis siejo su katalikybe ir krikščionybe; visa kita, jo požiūriu, – iš „piktojo“. Čestertonas buvo pasaulio, puolamo „piktojo“, gynėjas, o Shaw kūryba buvo viena iš katalikybės griovimo, pesimizmo antplūdžio visuomenėje vėliavų.

            Čestertonas yra parašęs ir keletą romanų. Bet man atrodo, kad apibūdinimas „romanas“ šiuo atveju yra tik kiekybinė charakteristika, nurodanti stambesnės apimties kūrinį, nieko iš esmės nepasakantis apie žanrą. Štai „Napoleonas iš Noting Hilio“ yra gal groteskas, gal pamfletas – matyt, ir visi kiti Čestertono romanai yra savotiški?

            A. Juozaitis. Jūs teisi, tik sąlygiškai galime pasakyti, kad jis rašė romanus. „Napoleonas iš Noting Hilio“, parašytas 1904 metais, iš tiesų yra XXI amžiaus Anglijos groteskas; Čestertonas vaizduoja grįžtančią viduramžių moralę, kuri jam yra idealas: būtent tada žmonės dar skyrė pabaisas nuo realybės, aiškiai žinojo, kur Žemė ir kur Dangus. Groteskiški ar romanai parabolės yra ir kiti Čestertono kūriniai – „Don Kichoto sugrįžimas“, „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadieniu“ (parašytas 1908 m., lietuviškai išleistas 1930 m.). Pastarajame romane yra jau ir detektyvo užuomazgų – šį žanrą Čestertonas be galo pamėgo. Jis kūrė vadinamąją „Tėtušio Brauno“ kūrinių seriją. Būtina pažymėti, kad šis personažas, greta Šerloko Holmso, tapo vienu populiariausių amžiaus pradžios Anglijos literatūros personažų. Ir šiandien Čestertonas pasaulyje labiausiai žinomas kaip „Tėtušio Brauno“ istorijų kūrėjas.

            Man regis, Čestertonas savo detektyvine kūryba gynė „žemąjį“, populiarųjį literatūros žanrą, bet juk jis yra išsakęs ir savo idėjinę nuostatą, ginančią „žemąją“ literatūrą? O kartu, atrodo, jis nuolat pasisakė prieš „vidutinio“ žmogaus nuvertinimą?

            A. Juozaitis. Tai būtų atskira, plati ir įdomi tema. Čestertonas visu savo gyvenimu neigė dekadentizmą, jis negalėjo pakęsti saloninės kūrybos, „meno dėl meno“. Jam buvo nepriimtina, pavyzdžiui, O. Wilde'o kūryba. Be to, Čestertonas buvo realistas romantikas. Realizmas savaime jam neturėjo jokios vertės, jei neatskleisdavo paslaptingųjų gyvenimo pusių. Detektyvinė kūryba savo įdomia, intriguojančia fabula turėjo traukti masinį skaitytoją – tai nebuvo „masinė“ kūryba dabartine prasme, bet masiškai skaitoma „dora“ literatūra. Čestertonas greičiausiai sąmoningai atsigręžė į tokią kūrybą ir sukūrė savo populiarųjį personažą Tėtušį Brauną, katalikų kunigą. Štai vienas iš paradoksų jo detektyviniuose apsakymuose – didysis pėdsekys Braunas ne tik atskleidžia nusikaltimus, bet ir duoda nusikaltėliui ar visiems aplinkiniams tam tikrą moralinę pamoką. Tėtušio Brauno misija iš tiesų yra ganytojiška, ji turi nedaug bendra su, tarkim, Šerloko Holmso veikla. Galima prisiminti ir tuos atvejus, kai Čestertonas šio personažo lūpomis įrodė savo tikėjimą ir katalikybe, ir protu (jam viena buvo neatsiejama nuo kito). Štai nusikaltėlis Flambo sykį, apsivilkęs katalikų vienuolio drabužiais, susitikęs Tėtušį Brauną, ima samprotauti apie protu nesuvokiamus būdus, kuriais pasiekiamas Dievas ir jo išmintis, teigia, kad visa tai paslaptinga, ir tuo išsiduoda – Tėtušis Braunas demaskuoja jį kaip nusikaltėlį. Nuginkluoja vieninteliu argumentu: „Neigiate proto reikšmę? Vadinasi, jūs – apsimetėlis!“ Paradoksalių atradimų Čestertono kūryboje išties labai daug.

            Turiu prisipažinti, kad mane ne itin sudomino detektyvinė Čestertono kūryba, užtat labai miela buvo skaityti Dickensui skirtą studiją. Man regis, nepaisant viso Čestertono kovingumo, jis labai šiltai atsiliepia tiek apie Dickensą, tiek apie kitus rašytojus, kuriems skyrė straipsnius, pavyzdžiui, Ch. Brontë ar T. Hardy?

            A. Juozaitis. Čestertono parašyta Dickenso biografija yra viena nuostabiausių iš visų Dickensui skirtų kūrinių. Ji parašyta 1906 metais – jau subrendęs rašytojas, 32-ų metų, parašė studiją apie savo tikėjimą literatūriniu personažu, taip pat ir kūrėju. Dickenso personažuose Čestertonas įžvelgė būtent romantinį realizmą; jo teigimu, sąlygos, kuriomis rašė Dickensas, išnyks, bet liks jo personažai. Tai buvo vienas iš pranašiškų Čestertono numatymų, nes dabar taip ir yra – Dickenso personažai atgimsta ir žmonių sąmonėje, ir kino filmuose. Gaila, Čestertono ,,Dickensas“ nėra išverstas į lietuvių kalbą. Dickenso kūryba Čestertonui atrodo kaip didelis riteriškas nuotykis. Nors yra abejonių, ar Dickensas iš tiesų buvo toks, koks jis ten pavaizduotas.

            Bet Chestertonas, atrodo, nevengia ir priekaištų savo herojui – pavyzdžiui, dėl Dickenso santykių su žmona skyrybų metu. Norėčiau prisiminti ir paties Čestertono santykius su savąja žmona. Minėjote, kad mažai kas yra pasakęs tiek komplimentų žmonai, kaip Čestertonas savo Frances. Tai man sukelia tokią mintį: kaip lengva būti „laimės kūdikiu“, „likimo numylėtiniu“ – užtenka džiaugtis tuo, ką turi, būti dėkingam už tai, ką turi... Turbūt dėl to Čestertonas dažnai ir būdavo „kaltinamas“ optimizmu?

            A. Juozaitis. Taip, ir optimizmas buvo savotiška jo religija. Atrodo, žmona buvo jo priešingybė. Čestertonas net sakė, kad nepakęstų, jei jo Frances imtų samprotauti religinėmis, metafizinėmis temomis ar apie meną – jam mieliau, kad ji kapstosi darže... Ji buvo atsvara jo ieškojimams ir blaškymuisi. Antra, Čestertonas buvo labai ligotas žmogus, kaip minėjau, būdamas 42 metų, vos nemirė. Tad dėl kūno negalavimų jam galbūt reikėjo sveikos valstietiškos atramos. Manau, kad žmona, nors ir pati buvusi meninės prigimties, jam buvo nepamainoma gyvenimo draugė; reikia tik džiaugtis, kad tokią rado, be jos Čestertono kūryba veikiausiai būtų buvusi menkesnė.

            Man regis, šiuose santykiuose ne paskutinę vietą užėmė ir moralinės nuostatos. Kad ir koks pokštininkas, išdaigininkas, ginčininkas Čestertonas buvo, jis vis dėlto, manau, rėmėsi labai tvirtais moraliniais principais?

            A. Juozaitis. Jo moraliniai principai buvo atėję iš vaikystės. Sąvoka „žmonijos tradicija“, kurią jis iškėlė kaip savo kūrybos tikslą, praktiškai įkūnijo jo įsitikinimą, kad ne moralinės normos mus saugo, bet – mes jas saugome. Toks atvirkštinis požiūris gal ir nėra tipiškas rigoristiškam katalikui, bet Čestertonui tai buvo natūralu. Tokia pat atvirkštinė ir jo riteriško gyvenimo nuostata: kadangi gyvenimas yra riteriškas nuotykis, riterystė pateisinama tik vardan moralės, vardan ištikimybės... Ištikimybė, žodžio laikymasis, meilė moteriai ir draugystė – tai garbės sinonimai. Dar vienas dalykas: Čestertonas buvo nepailstantis kovotojas. Jis net idealizavo karą; jo požiūriu, karas, kova neatsiejama nuo idealizmo: kova turi įveikti blogį. Taip jis, pavyzdžiui, kovoja su B. Shaw dėl jo nepakankamos pagarbos moteriai... Įsivaizduoju, kad savo žmoną, tą savo vienintelę meilę, Čestertonas buvo apglobęs tokiu idealizmu. O tai, kad šis žmogus visą gyvenimą kovėsi su visais įmanomais ir neįmanomais priešais, net su vėjo malūnais, turėjo imponuoti ir jo žmonai.

            Jūs minėjote tokį reikšmingą faktą Čestertono gyvenime – perėjimą į katalikybę. Gal šį žingsnį nulėmė krikščionybės istorijos studijos, o šis žingsnis gal vėliau jį patį paskatino išsakyti savo požiūrį įvairiais krikščionybės istorijos klausimais, rašyti apie žymiąsias asmenybes...

            A. Juozaitis. Žymiausias veikalas, parašytas jau gyvenimo pabaigoje – ,,Tomas Akvinietis“; šis paskutinįkart jo vardą išgarsinęs veikalas pasirodė 1933 metais. Žinomas tomizmo tyrinėtojas ir kritikas E. Gilsonas šį veikalą laiko vienu geriausių beletrizuotų Tomo Akviniečio gyvenimo aprašymų. Manyčiau, ne vienam būtų verta paimti į rankas 1995–1997 metų „Naująją Romuvą“ ir perskaityti „Tomą Akvinietį“ – tai vėl paradoksais detektyviniu pasakojimu, įtampa pulsuojantis kūrinys. Šios knygos epiloge Čestertonas rašo: „Dažnai sakoma, kad šv. Tomas, priešingai šv. Pranciškui, savo darbuose neleido rastis neapibūdinamam poezijos elementui – pavyzdžiui, mažai kur minimas džiaugsmas, kurį teikia gėlės ir kiti gamtos vaisiai, nors nestinga aiškinimo apie užkastąsias gamtines šaknis. Ir vis dėlto prisipažįstu, kad, skaitydamas jo filosofiją, aš pasijuntu apimtas ypatingo ir galingo jausmo, giminiško poezijos daromam įspūdžiui“. Taigi ir į tokią sausą scholastiką, kaip Tomo Akviniečio, Čestertonas žiūrėjo riterio akimis. Šis veikalas parašytas gerai išstudijavus biografiją, o kartu su tokia literato energija, jog stebiesi, kaip jam tai pavyko, iškentus tiek ligų, pačiame gyvenimo saulėlydyje.

            Derėtų pakalbėti ir apie dar vieną jo gyvenimo biografijos faktą – keliones. Čestertonas pats yra skyręs turistus ir keliautojus, nurodydamas, kad keliautojas svetimoje šalyje mato tai, kas yra, tuo tarpu turistas – tai, ko atvyko pažiūrėti. Save jis laikė keliautoju, ir turbūt galime pažymėti, kad jo kelionių geografija gana plati

– nuo Amerikos iki Vilniaus...

            A. Juozaitis. Iš tiesų – iki Vilniaus, kuriame Čestertonas lankėsi 1927 metais. Čestertonas patardavo keliauti užsėdus ant dviračio – geriau kokiais biznio reikalais, negu kaip turistui. Jis sakė: jei vyksi į Londoną su reikalais pas kokį giminaitį, tai Nelsono koloną pamatysi tokią, kokią ją sumanė jos kūrėjai, o jei sukoncentruosi dėmesį į „architektūros paminklą“, nepajusi tos epochos dvasios. Čestertonas daug yra rašęs apie Olandijos dvasią, apie Prancūzijos dvasią... Jis be galo nemėgo prekeiviškos dvasios, išmaitinusios ir prikėlusios Olandiją, matė jos tuštybę ir pranašavo, kad lygiai taip smuks ir Anglija. Turistaujantis prekeivis, atnešantis tik turtus, yra pražūtis nacijai. Česterstonas yra pašiepęs Europos misionierius Kinijoje; jis sako: katiliukas ir smokingas XIX amžiaus pabaigoje taip yra paplitęs pasaulyje ir net Kinijoje, kaip niekada nebuvo paplitusi krikščionybė; jo teigimu, geriau basas kapucinas būtų nuvykęs į Kiniją, tada ir Vakarų dvasios ten būtu daugiau, negu biznieriškos. Čia vėl matyti jo noras įžvelgti metafiziką, pamatą, ant kurio stove pasaulis, moralinius principus, dėl kurių reikia kovoti. Lėkimas per pasauli, jo nuomone, tuščias reikalas, jei neturi tikėjimo. Dėl tikėjimo jis net garbino karą tai buvo viena didžiausių jo klaidų; jis neįsivaizdavo, kas yra technologinis karas. Galbūt tai ir atleistina jam nuodėmė – Čestertonas gyveno epochoje, kai Europoje ilgai nebuvo didelių karų.

            Galbūt tai daugiau vaikiškas romantizmas – lyg žaidimas kareivėliais, o ne tikras karo propagavimas?

            A. Juozaitis. Turbūt. Pamatęs vaiko akimis „Fausto“ spektaklį, jis įsivaizdavo, kad Faustas turi kovoti prieš blogį visomis įmanomomis galiomis. Taip Čestertonas kovojo ir su vėjo malūnais, manė, kad Vakarų civilizacija turi ginti krikščionybę; kad prieš atgimstančius barbarus germanus reikia kovoti ir ginklu – ginklas buvo paskutinė jo įsivaizduojama kovos fazė. Ačiū Dievui, jam pačiam neteko paimti ginklo į rankas. Tai turėjo padaryti Pirmojo pasaulinio karo metais jo brolis Cecilis, kurį jis labai mylėjo. Jis mirė, tik ne nuo kulkos, o nuo vidurių šiltinės. Tai Čestertonui buvo didžiulė trauma. Po Pirmojo pasaulinio karo kone visi Europos intelektualai, taip pat ir Čestertonas, nustojo aukštinę karą.

            Pokalbį norėčiau baigti, vėl stabteldama prie Jūsų minėtų gausių Čestertono ligų – bet ne apgailestavimą išreikšdama, o pasidžiaugdama tuo, kad savo ligų jis niekad nedemonstravo, dėl jų nedejavo, netgi jo „kompleksija“ (ir storumas, ir aukštumas) buvo pačiam Čestertonui tik pokštų objeklas... Regis, nei draugai, nei visuomenė negirdėjo kokių nors jo dejonių?

            A. Juozaitis. Taip, negirdėjo. Net laiškuose prieš pat mirtį, 1936 metais, Čestertonas rašė apie gyvenimo džiaugsmą ir laimę, jį nuolat lydėjusią. Tai reto dvasios stiprumo įrodymas – pati būtis, pats gyvenimas yra toks džiaugsmas, kad ir baigtis yra menkniekis, nes žinai: visas gyvenimas buvo skirtas kovai su nebūtimi. Jo kova su nebūtimi (ar liga) buvo taip pat riteriško, vyriško nuotykio dalis, donkichotiško gyvenimo dalis – o donkichotiška kova ir yra gyvenimo esmė. Tai svarbu, nes, paskelbus karą visoms blogybėms gyvenimo pradžioje, labai lengva nusivilti pabaigoje: visos blogybės egzistuoja ir toliau. Juk Čestertonas matė, kad pasaulis nepatobulėjo: klesti kyšininkavimas, korupcija, mažujų tautų pavergimas (jis visa savo esybe kovojo ir už Airijos nepriklausomybę, taigi pasisakė prieš savo valstybės politiką). Bet čia jį gelbėjo angliškas humoras. Jis tikėjo, kad, pajuokdamas auką, ją atgaivini – taip jis šaipėsi ir iš savo ligų, tuo atgaivindamas savo kūną ir sielą. O norėčiau baigti, prisimindamas ne taip seniai mirusio rašytojo J. B. Priestley'o, kuris gyveno ir kūrė dar esant gyvam Čestertonui, žodžius. Kai žurnalistas prieš mirtį jo paklausė: „Ką jūs patartumėte liekantiems gyventi?“, jis atsakė visiškai čestertoniškai ir, sakyčiau, angliškai: „Pasiimkite iš gyvenimo kuo daugiau džiaugsmo ir kuo daugiau džiaugsmo jam suteikite“. Toks buvo ir G. Čestertono credo.

Pokalbiai apie anglų rašytojus. – 1999. (Didieji vardai ; 2)

Parengė Astrida Petraitytė