Brolis B. Jurčys OFM: „Tai mano pirmas kartas, kai patyriau gydytojų kūrybingumą savo paties kailiu“

„Po žinios apie onkologinę ligą tu jau nesi toks pat, koks buvai prieš ją. Man buvo smagu save stebėti ir jausti, kaip liga paruošia sielą vidiniams išgyvenimams. Šiandien džiaugiuosi, kad nepasirinkau holistinio sveikumo kelio. Dabar geriau suprantu daugybės žmonių tragedijas, kurie užaugo be tikėjimo ir neatrado maldingos tylos grožio, ypač ligos metu“, – apie patirtis susidūrus su onkologine liga pasakoja brolis pranciškonas BENEDIKTAS SIGITAS JURČYS.

Nuoširdžiame interviu apie klastingą vėžio ligą ir solidarumą su sergančiaisiais jis prisipažįsta esąs vilties brolis. O viltis visada susijusi su tuo, kas įmanoma, kūrybingumas išstumia neviltį – bent jau kurį laiką. Tikėjimas ir pasitikėjimas kitais taip pat yra kūryba, kuri teikia viltį ir optimizmą, svarsto brolis B. Jurčys OFM. Tai yra pagrindinis Šv. Pranciškaus onkologijos centro piligrimų leitmotyvas.

Esate tobulas teisingo gyvenimo būdo pavyzdys: daug metų vegetaras, sportuojate, gebate valdyti savo emocijas. Iš šono atrodo, kad su dvasingumu susijusi Jūsų veikla nekelia daug streso arba patiriate jo gerokai mažiau nei bet kuris eilinis žmogus. Ar šie pasirinkimai kaip nors buvo susiję su tuo, kad ilgiau išliktumėte sveikas? Ar toks jautėtės?

Iš tavo, miela Jolanta, pateikto klausimo atrodytų, kad tai, kas man nutiko (o susirgau storosios žarnos vėžiu), sunkiai paaiškinama. Vis dėlto radau atsakymą.

Iki pat 70-ųjų gyvenimo metų jaučiausi ir buvau sveikas. Mano dvasinis ugdymas prasidėjo prieš 50 metų. Buvau labai religingas. Šiandien, ačiū Dievui, esu labiau tikintis. Religija ir tikėjimas yra du skirtingi poliai. Religija išaukština sielą, bando ją iš žmogaus „iškūninti“, neva pasaulio Gelbėtojas nori tave matyti skaistų, angelišką. Siela svarbesnė už kūną.

Tikėjimas yra kas kita. Tai dieviškumo patirtis savame kūne. Jėzus yra kelias, kuriuo eidami pažįstame savo prigimtį, stiprėjame, išgryniname pojūčius, suprantame iš esmės, kas esame. Mūsų tikrasis „aš“ tam tikru būdu yra dieviškas tiek, kiek esame žmoniški, kuriantys taiką ir gėrį. Jėzus padaro mus, rašysiu didžiąja raide, savo Kūno nariais. Per pojūčius pažįstame visada naują Dievą. Kūno alinimas, apsimarinimas sutrikdo pajautimo darną. Pojūčiai tampa ne tik langai, pro kuriuos pažįstame pasaulį, bet ir durys, pro kurias įeina ligos. Dabar sakau: dvasinėje kelionėje svarbesnė yra pojūčių terapija.

Ar dažnai lankydavotės pas gydytojus profilaktiškai?

Neturėjau priklausomybės nuo ligoninės bei vaistų, ir papildai manęs nedomino. Minčių apie apsilankymą pas gydytojus profilaktiškai nebuvo.

Kūriau gyvenimą, paremtą vien kūrybingumu. Mano dvasia maištavo nepaklusnumu, bet nepagarbos kitiems nejaučiau. Gyvenau nuolatinėse permainose, kartais sunkiausiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, penkeri metai, praleisti Tadžikijoje, kai vyko karas Afganistane. Ten man teko reguliariai lankyti sužeistus ir mirštančius tarybinius kareivius… Visada tarnavau grožiui, stengiausi suburti bendruomenes kaip Kristaus kūną.

Mane užvaldė dėkingumas. Jis verčia iš kojų… Aš vėl galiu kurti. Man vėl norisi kurti grožį dar daugiau, negu iki šiol esu padaręs. Vėl nauji projektai, bet jie – mano dėkingumo išraiška tiems, kuriems buvau sukėlęs didelį rūpestį dėl savo ligos.

Kas nutiko, kai sužinojote apie vėžio diagnozę?

Prisipažįstu, tai mano pirmas kartas, kai patyriau gydytojų kūrybingumą savo paties kailiu. Jis buvo jaučiamas, girdimas, regimas ir talentingas. Klaipėdos universiteto ligoninėje man buvo suteikta aukščiausio lygio pagalba.

Po japonų meno „Gallery 1252“ atidarymo Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne prie manęs priėjo medicinos centro „Lorna“ vadovė Loreta Bosienė ir padavė personalizuotą kraujo tyrimų dovanų kortelę, patarė kuo skubiau apsilankyti „Sinlab“ medicinos tyrimų laboratorijoje. Kitą dieną, praėjus porai valandų po procedūros, sulaukiau skambučio iš laboratorijos. Žinia kuo skubiau vykti pas gydytoją. Telefonu papasakojau tyrimo rezultatus gerai pažįstamai gydytojai Dianai Bumelytei. Jos liepimu nedelsdamas nuvažiavau į medicinos centrą „Northway“. Ten manęs jau laukė gydytoja Vida Uzelienė. Susipažinusi su mano kraujo tyrimais, skubiai iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Po 15 min. atsidūriau Klaipėdos jūrininkų ligoninės diagnostikos skyriuje. Skubos tvarka atliko kraujo perpylimą. Manau, tai mane išgelbėjo „nuo staigios ir netikėtos mirties“, nes tą pačią dieną turėjau išvykti automobiliu į Romą… Pradėjo tirti mano ligos priežastis. Kelios dienos ligoninėje suteikė naujus kvėpavimo ir pasitikėjimo matmenis. Trys dienos ir „išrašė“ – ligos istorijoje jokių „atradimų“, esu sveikas.

Nuėjau į prekybos centrą „Rimi“, nusipirkau silkės (žuvies, kaip ir mėsos, kiaušinių, sviesto, nevalgydavau) ir vienuolyno virtuvėje pasidariau silkės salotų su porais, pagalvojau, kad kraujas, kurį man perpylė, tikriausiai buvo žvejo. Juk panorau dar pats sužvejoti priežastį, kodėl buvo toks žemas hemoglobinas. Vėl mane gelbsti gydytoja Uzelienė: storosios žarnos vėžys buvo diagnozuotas kolonoskopijos metu, o paimta biopsija po kelių dienų patvirtino diagnozę.

Šv. Pranciškaus onkologijos centras Klaipėdoje. Feisbuko paskyros nuotrauka

Kaip jautėtės? Ar patirtis dirbant su onkologiniais ligoniais šioje situacijoje pravertė? Koks gimė veiksmų planas?

Po žinios apie onkologinę ligą tu jau nesi toks pat, koks buvai prieš ją. Man buvo smagu save stebėti ir jausti, kaip liga paruošia sielą vidiniams išgyvenimams. Šiandien džiaugiuosi, kad nepasirinkau holistinio sveikumo kelio. Dabar geriau suprantu daugybės žmonių tragedijas, kurie užaugo be tikėjimo ir neatrado maldingos tylos grožio, ypač ligos metu.

Esu vilties brolis. Mano viltis susijusi su tuo, kas įmanoma, o neviltis – su tuo, kas neįmanoma. Kūrybingumas išstumia neviltį – bent jau kurį laiką. Tikėjimas ir pasitikėjimas kitais taip pat yra kūryba, kuri teikia viltį ir optimizmą. Tai yra pagrindinis Šv. Pranciškaus onkologijos centro piligrimų leitmotyvas. Savo pavyzdžiu stengiausi, stengiuosi mokyti, kad viltis kaip saulė – ji šviečia visur, kur esame ir ką darome. Viltis šviečia visame. Mano patarimas buvo ir išliks: imkitės vilties!

Kokia buvo gydymosi patirtis ir kaip jaučiatės šiandien?

Nežinau, ar tai buvo multidisciplininės komandos darbas, ar ne, bet man individualų gydymo planą pasiūlė ir įgyvendino gydytojas, tapęs gyvąją legenda, onkologas Alvydas Česas.

Klaipėdos universitetinės ligoninės robotinės chirurgijos skyriuje buvo operuojamas storasis žarnynas, pašalinama jo dalis. Įsivaizduoju, kad robotinę chirurgiją atlieka tikslinė gydytojų komanda. Operavo prof. habil. dr. Narimantas Evaldas Samalavičius, jis mane prieš operaciją nuteikė viltingai, o savo šypsena suteikė jėgų atlaikyti intervenciją į storąją žarną, kur slėpėsi kolorektalinė karcinoma.

Po robotinės operacijos gan greit atsigavau, ligoninėje neužsigulėjau. 19 dienų reabilitavausi „Tulpės“ sanatorijoje Birštone ir grįžau prie sau įprastos vienuoliškos veiklos ir meditacijų.

Mane užvaldė dėkingumas. Jis verčia iš kojų… Aš vėl galiu kurti. Man vėl norisi kurti grožį dar daugiau, negu iki šiol esu padaręs. Vėl nauji projektai, bet jie – mano dėkingumo išraiška tiems, kuriems buvau sukėlęs didelį rūpestį dėl savo ligos.

Kol dar nesusirgote, imkitės konkrečių veiksmų ekologijos labui. Mūsų visų sveikata priklauso nuo mūsų tarpusavio draugystės ir aplinkos, kurioje gyvename. Meilė ir švara atitolina ligas!

Ką galėtumėte patarti kitiems?

Neatsitiktinai mūsų pokalbis vyksta kovo mėnesį, kuris skirtas storosios žarnos vėžio prevencijai. Pasakyti, kad reikia rūpintis savo sveikata, vadinasi, pasakyti labai mažai. Žodžių nepakanka. Netgi makabriškos vėžio ir žaizdų nuotraukos ant tabako gaminių, kad ir kokios jos būtų šokiruojančios, neatbaido rūkalių nuo artėjančios ligos baisių padarinių. Ką daryti?

Kažką esame praradę. Gal santykį su Dievu? Tas kažkas turėtų sugrįžti ir padėti mums atgaivinti meilę gyvenimui. Be jos mes naikiname save ir dar blogiau – blogiu pasitarnausime kitoms kartoms.

Sveikas gyvenimo būdas žmogų įtraukia į meditaciją ir nesmurtavimą prieš save. Mes nebegalime nematyti skausmo, kurį kenčia visos mūsų planetos gyvybės rūšys, dirvožemis, miškai ir vandenys; nebegalime nusigręžti nuo skausmo, kurį kenčia karo zonose žmonės. Dabar esame tapę didelio nejautrumo aukomis. Mes baudžiame patys save. Išminčiai per amžius mums primena, kad neviltis gimdo savęs niekinimą, o savęs niekinimas – nepagarbą kitų gyvybei. Kol dar nesusirgote, imkitės konkrečių veiksmų ekologijos labui. Mūsų visų sveikata priklauso nuo mūsų tarpusavio draugystės ir aplinkos, kurioje gyvename. Meilė ir švara atitolina ligas!

Žinoma, būtina dalyvauti patikros programose. Tai gyvybiškai svarbi galimybė nemokamai išsitirti. Vėžio liga ne mirčiai, ji skirta vilčiai! Mes tikrai rūpime Lietuvos Vyriausybei. Sveikatos tyrimams skiriamos didžiulės lėšos.

Gal asmeninės patirtys paskatino imtis naujų projektų onkologijos prevencijos srityje?

Neslėpsiu, drįsdavau galvoti, kad Lietuvos sveikatos sistemai trūksta kokybiškesnio gydymo, nei drįstame įsivaizduoti. Sakydavau – išgydymui būtini vaistai: žmogaus orumas, gailestingumas, atjauta, kūrybingumas. Tačiau tikrovė yra gražesnė, negu ją įsivaizdavau… Dabar turiu daug geresnę nuomonę apie gydytojus ir slaugytojus. Ateina nauja gydytojų karta.

Labai džiaugiuosi dr. Agnės Čižauskaitės charizma ir tarnyste mūsų įkurtame „Vilties mieste“. Drauge organizuojame renginį „Viltis – stipresnė“ Šv. Magdalietės šventės dieną, liepos 22-ąją. Medikai, atvykę iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, ultragarsu tikrina moterims krūtis. Praėjusiais metais buvo ištirtos 247 moterys. Džiaugsmas – visos sveikos! Jau pradedame ruoštis šių metų renginiui.

Pakeliui – 16-asis kasmetinis „Vilties bėgimas“ – „Solidarumas – mūsų šventė“, kuris vyks gegužės 21 d. Klaipėdoje, skirtas Šv. Pranciškaus onkologijos centro veiklai plėtoti. Kviesdami moksleivius dalyvauti šiame renginyje, jiems pasakojame apie klastingą vėžio ligą ir solidarumą su sergančiaisiais.