Berešit bara Elohim (Pradžioje Dievas sukūrė...)
Praėjusią naktį nubudau labai išsigandęs. Ne sapno ir ne tamsos. Ką kiti besakytų, man visada tamsa liks dieviška. Net ir dabar, pašokęs iš lovos, žiūriu į kryžių lange, o lauke vien tik žvaigždės. Tamsa - iš Dievo! Visa, kas gyva ir kruta, ilsisi tamsoje. Tik Jėzus meldžiasi nakčia. Gal taip jis ruošėsi poilsiui Juozapo iš Arimatėjos naujame kapo rūsyje šabo naktį? Juozapas, kaip ir Nikodemas, pas Jėzų ateidavo nakčia dėl žydų baimės. Jiedu, slaptieji Jėzaus mokiniai, ten jį, nuimtą nuo kryžiaus, įvyniotą į švarią drobulę, ir paguldė, bet Jėzus naktį prisikėlė, kaip kviečio grūdas ar iš motinos įsčių kūdikis - į šviesą!
Naktiniame regėjime atsidūriau prie Jordano upės kranto. Stebėjau į Jono rankomis panardintą Jėzų iš Galilėjos Nazareto. Pradžios nemačiau. Tad norėjau gelbėti panardintąjį, bet mane parklupdė mintis: „Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai – jos paskandinti“ (Gg 8, 7). Stok!
Pradžios nematė ir evangelistas Morkus, pradeda nuo Jėzaus krikšto (tarp 65 – 70 m. po Kr.). Taip pat ir Jėzus pradeda nuo nulio. Jėzus jau suaugęs. Jam 30 metų. Morkus nepasakoja savo bendruomenei apie Viešpaties Angelo apsireiškimą Nazareto mergelei Marijai, sužadėtai su vyru vardu Juozapas. Nėra Betliejaus žinios: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas“ (Lk 2, 11). Nepristato Erodo žudynių – Betliejaus ir jo apylinkių visų berniukų genocido (plg. Mt 2, 16). Nepasidomėjo Jėzaus jaunystės metais: kur mokėsi, ką dirbo? Kuo vardu ir kuo domėjosi jo tėvas?
Morkus rašo Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos pradžią, kuri yra dvasinis Pradžios knygos pirmos eilutės monolitas: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Nemoku hebrajų kalbos, bet mintinai kartoju Kauno kunigų seminarijoje išmoktą sakinį: „ Berešit bara Elohim et hašamajim ve et ha-Arets“ (Pr 1, 1). Įsiklausykite į skambesį ir išmokite šį pirmąjį Biblijos sakinį.
„Berešit“ Dievas lyg mama pagimdė, parodė žmogui save per regimą ir neregimą kūriniją, dabar, Jėzui išbridus iš Jordano upės, prasideda antgamtinis Dievo Sūnaus gimimas. Ankstyvojoje ikonografijoje galima rasti įdomią scenografiją, kur Jordano upė vaizduojama kaip sarkofagas, iš kurio prisikelia Jėzus, žvelgdamas aukštyn į prasiveriantį dangų, tarsi balandį Dvasią, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirsta balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11); „myliu ir visa atiduodu į tavo rankas“ (plg. Jn 3, 38). Praeis kiek laiko ir Jėzus atsikirs žydams, persekiojusiems dėl šabo nesilaikymo: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Jėzus atskleidė tikrąjį šabo šventimo turinį: Šalom! Noriu, būk švarus, būk sveikas, būk laimingas! Ramybė jums! Taip Jėzus palydėdavo išgydytuosius, taip kiekvieną kartą atsivėrė dangus, „ir žmonės tuojau pažino Jėzų“ (Mk 6, 54).
Na, o toliau... kas toliau? Toji pati dvasia iš Dievo (hebr. Ruach, gr. Pneuma, lot. Spiritus), kuri dvelkė virš vandenų (Pr 1, 2), „jį (Jėzų) paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis ir angelai jam tarnavo“ (Mk 1, 12-13). Ta pati Dvasia, kuri prikėlė Jėzų naujam gyvenimui, jį palydi į dykumą. Dvasia – pirmoji kelionės į dykumą Jėzaus bendrakeleivė. Mes niekada nesužinosime, kodėl palydi į dykumą... Kodėl 40 dienų... Morkus apie tai nerašo, bet pažymi, kad buvo kartu su žvėrimis ir angelai jam tarnavo. O gal ten buvo pranašo Izaijo žvėrys: „Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis“ (Iz 65, 25)?
Štai kodėl nubudau toks išsigandęs. Supratau, kad tikrieji žvėrys gyvena manyje ir angelai man tarnauja, nes jie nori, kad greičiau apsispręsčiau, su kuo aš. Bet kaip galiu būti su „kažkuo“, jeigu vis dar neatsakiau į klausimą: kas aš esu? Ką čia, Žemės planetoje, šioje dykumoje, veikiu?
Ačiū, tau, šv. Morkau, už mintį: gyvenimo dykumoje turiu prisijaukinti savo žvėris, kad jie tarnautų Dievo karalystės labui. Rainer'is Maria Rilk'ė antrina - jeigu mane apleis demonai, paliks ir angelai...
