Apie Biblijos Dievą: Trumpas „tarpreliginis“ apmąstymas

Richard Oxenberg

Pradėsiu nuo paprasto teiginio: Biblijos Dievas – tiksliau, pažodžiui suprantamas Biblijoje aprašytas Dievas (čia labai tinka vyriškos giminės įvardis „jis“) – neegzistuoja. Tai akivaizdu. Jei tokia esybė egzistuotų, ji aiškiai tai įrodytų. Biblija sako: „ Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6,5). „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20,3). Šventasis Raštas pilnas įsakymų paklusti šio Dievo valdžiai. Tai Dievas, kuris tikrai nori, kad žmonės žinotų apie Jo buvimą, pasitikėtų Juo ir klausytų Jo.

Tai kodėl toks Dievas slepiasi nuo mūsų? Kodėl jis leidžia mums abejoti Jo buvimu? Kodėl Jis leidžia mums klausti savęs, kas sako tiesą – judaizmas, krikščionybė, islamas ar ateizmas? Kodėl jis neparodomo mums savo buvimo taip aiškiai, kaip saulės ar mėnulio arba visų dalykų, kurių buvimu neabejojame?

Teologai įmantriausiais būdais bando atsakyti į šį klausimą, bet neranda nė vieno įtikinamo atsakymo. Dievas neparodo mums savo buvimo todėl, kad Jo nėra – bent jau tokio, koks Jis paraidžiui suprantamas Biblijoje ir Vakarų religijoje. Tai verčia padaryti išvadą: arba Dievo aprašymas Biblijoje yra visiškai melagingas, arba jis apreiškia tiesą ir tikrovę, slypinčias už pažodinio portreto.

Kodėl turėčiau priimti antrąją išvadą? Todėl, kad pripažinęs paraidžiui suprasto Biblijos Dievo nebuvimą, žmogus intuityviai jaučia Biblijos tekste gilią prasmę ir tikėjimo būtinumą.

Tuomet jis stengiasi išsiaiškinti ir suprasti Biblijoje slypinčią tiesą. Biblija jam tampa ne neginčijamų dieviškojo apreiškimo dogmų rinkiniu, bet veikalu, kuris atveria galimybę kelti klausimus apie žmogaus gyvenimo esmę, prasmę ir tikslą. Tai knyga, su kuria galima ginčytis, diskutuoti, sutikti ir nesutikti. Tai knyga, kuriai reikia paaiškinimo, kvalifikacijos, apmąstymų, kritikos, net įtarumo. Tokio žmogaus religiniai įsitikinimai niekada nesustabarėja, kaip ir savęs pažinimas, jie nuolat formuojasi per dialogą su Biblijos tekstu ir kūrybos procesą, kuriame savęs pažinimas apšviečia tekstą, kuris atveria naujas savęs pažinimo galimybes.

Toks žmogus pripažįsta, kad jo susidūrimas su Biblijos tekstu, neišvengiamai kitoks negu kitų žmonių, ir jo supratimas negali būti absoliutus, galutinis, neginčytinas, nekintantis ir neklaidingas. Kitaip tariant, dogmatiškas Biblijos neklaidingumo principas pasikeičia į priešingą; turime susitaikyti su Biblijos klaidingumu ir pripažinti, kad Biblijos skaitymas visų pirma yra kūrybinis procesas, kuriame neišvengiame klaidų, nes esame klystantys.

Tai kaip mums suprasti Biblijos Dievą?

Trumpai papasakosiu, ką supratau per savo kūrybingą susidūrimą su Šventuoju Raštu: Biblija kalba apie esminį tikrovės kaip visumos Vienumą, kuris yra pasaulio įvairovės ir mūsų patirčių priežastis. Tai Vienuma, kurią turime pripažinti, bendrauti su Ja, atsiduoti Jai ir galiausiai atrasti atilsį Joje. Ši Vienuma yra priešprieša atskirčiai, susipriešinimui, vienatvei ir mirčiai, žmonių patiriamiems šiame pasaulyje. Ryšys su Vienuma, kuri įveikia atskirtį, atveda mus į taiką su savimi ir su kitais: „Nors einu per tamsiausią slėnį [atskirtį, priešiškumą, žlugimą]“ – sako psalmininkas - nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.“ Šią Vienumą Biblija vadina Dievu, kurį vaizduoja kaip atskirą asmenį, veikiantį pasaulyje, kad praneštų apie savo buvimą ir moralinius bei dvasinius principus.

Tačiau ši Vienuma iš tiesų nėra atskiras asmuo, esantis toli nuo mūsų ir keliantis mums ypatingus reikalavimus. Ji yra pati mūsų būties esmė (Paulo Tillicho išpopuliarintas terminas). Jo pašaukimas mums yra mūsų pašaukimas; pašaukimas pereiti nuo savo atskirumo (ego) patirties į Vienumos patirtį, šventos Vienumos, kuri sujungia mus su visuma, su kitomis jautriomis būtybėmis – žmonėmis. Tai egzistencinė ir etinė patirtis. Egzistenciškai patiriame vienybę su visuma, ištrūkstame iš vienatvės. Etiškai pripažįstame bendrumą su kitais, kuris ugdo gailestingumą ir reikalauja teisingumo. Dvasinis gyvenimas yra augantis Vienumos patyrimas.

Kai žmogus suvokia, kad Biblija kalba apie tai, jis pamato, kad Biblija iš esmės gimininga visoms didžiausioms pasaulio religinėms tradicijoms, Vakarų ir Rytų, nes visose regi šią svarbiausią žinią. Tada nebeįmanoma laikyti judaizmo pranašesnio už krikščionybę arba judaizmo ir krikščionybės pranašesnių už budizmą arba induizmą. Kai supranti, kad visos pasaulio religijos yra „pirštai, rodantys į mėnulį“, kiekviena netobulai rodanti į tobulumą, kurio nė viena tobulai neįkūnija, visas vertini už tai, kas jose gera ir teisinga, tyrinėji jas, kritikuoji, vildamasis taisyti klaidas.

Ironiška, bet mes turime peržengti Biblijos ribas, kad būtume ištikimi jai; kad mylėtume „Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ neturime įsikibti į kokią nors vieną religinę formą, smerkdami visas kitas, nes taip elgdamiesi sulaužome antrąjį iš Dešimties Dievo Įsakymų ir paverčiame Bibliją Dievo atvaizdu. Pranašas Jeremijas sako: „Štai ką Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sako: Taisykite savo kelius ir savo darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. Nepasikliaukite nepagrįsta viltimi, sakydami: Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!'“ (Jer 7,3-5). „Šventykla“ čia reiškia senąją institucinę izraelitų religijos formą. Nepasikliaukime religinėmis formomis, sako Jeremijas. „Taisykime savo kelius ir darbus“ – save – mokykimės gyventi taikoje, harmonijoje ir džiaugsme vienas su kitu ir su Vienu, kuris pranoksta visas formas ir kuriame glūdi jų visų šaknys.

Tekstą vertė ir paruošė - Vytautas Jakelis.

Vilties Miestas, 2021