ALEKSEJUS NAVALNAS — NE SAMDINYS
Pagaliau — Aleksejus Navalnas. Vyras, kurį ir deginamas galėtum pavadinti apaštalu, nes jis “savo valia kančiai atiduotas". Tokiems kaip jis padangėse skamba giesmės drąsiųjų beprotybei.
Tikras vyras turi žinoti, kad nuodėmių jūroje didžiausia nuodėmė — baimė; visos kitos nuodėmės — išvestinės. Drąsa ir narsa turi būti svarbiausias vyro rūpestis.
Tačiau tarp drąsos ir narsumo esama skirtumo. Narsumas būdingas liūtui, tigrui, o ir kiekvienam gyvūnui, kai šis puola ginti savo ir savo palikuonių gyvybės. Narsa būtina medžioklėje, kai reikia tykoti grobio, griebti auką. Bet toje narsoje jau prasikala patirtis, vadinasi, proto pradmenys. Tikroji vyro drąsa — tai narsą apvaldęs protas. Napoleonas mylėjo savo maršalą Miuratą ir žinojo, kad jį galima siųsti į beprotiškus žygius, mesti į beviltiškas mūšio vietas. Bet Miurato nebuvo galima siųsti ten, kur reikėjo protingai pasverti ir paskirstyti jėgas.
Aleksejaus Navalno drąsa? Žinoma, tai protu valdomas narsumas. Jis pajutęs savo drąsos kainą, ta kaina liudija mirtį. Jis mato, kaip priešai stumte stumia į akligatvius, kuriuose jį įkalins ir vėl bandys žudyti. Ir ką jis daro? Jo drąsa virsta didvyriškumu.
Dabar aplink A. Navalną sukasi visokių žmonių minios. Ir geros, ir blogos valios patarėjų per akis. Tik kad tie patarėjai — ne iš jo planetos, ne iš jo koordinačių sistemos. Patarėjai dažniai nė nežino, ką pataria, dažnai jie būna ir samdiniai, — o turi reikalo su karžygiu. Tokiems patarėjams rusai turi posakį: «кишка тонка» — “per silpnas, brolyti, kad mokytum".
Mirtis, kuri jau buvo pagriebusi jį į nagus, ir iš kurių jis išsprūdo, vėl tyko Aleksejaus. Visi skaičiavimai, kaip jos išvengti — niekiniai; visi svarstymai, kas stovi už šio vyro, kas ir kiek jam sumokėjo, ką pažadėjo — niekingi. A. Navalną apstoję bibliniai sadukiejai ir fariziejai, jie viską skaičiuoja ir sveria. Tačiau niekas o niekas iš jų nesupranta, kiek aukštai žmogus yra pakilęs, jeigu jis savo laisva valia eina į Rusijos teisminio-represinio aparto nasrus.
Daugybė gero jam linkinčių žmonių kartoja: “tai neprotinga”, “reikėjo kitaip”, “bent žmonos būtų pagailėjęs”, “vaikai dar neužaugę!”. Jo geranoriai net meta į akis: “Ar pagalvojai apie mus, savo sekėjų armijas?!» Taip, A. Navalno sekėjus mėtys iš darbų, talžys, sodins į kalėjimus.
“Ne to dabar reikia!” — šaukia širstančios minios.
O ko reikia — kas žino?
Žino tik A. Navalnas, kuris jau Maskvos oro uoste pasakė: “Aš nieko nebijau, ir jūs nieko nebijokite!” Tą patį pakartojo ir šaunioji jo žmona Julija, stovėdama greta jo.
Tokiems darbams žodžių nepakanka, jie atliekami alsuojant debesims: “Drąsiųjų beprotybei giedame mes giesmę!”
Šio vyro elgesys — kilnumo vertikalė, todėl jis taip skaudžiai žeidžia horizontaliai gulinčius, horizontaliai veikiančius ir valdančius, net svarstančius.
A. Navalno drąsa ir ja pagrįstas elgesys yra naujiena Rytų Europoje. Ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje, kur viskas prieš Rusiją suskaičiuota, pasverta, ir kur radikalai palaiko A. Navalną, nes mano, kad jis nekenčia Rusijos lygiai taip pat, kaip ir jie. O jis myli savo tėvynę ir linki jai tik gero. A. Navalnas gali sėdėti kalėjime? Gali. Labai ilgai sėdėti? Ilgai. Liaudies išvaduotas jis gali tapti Rusijos prezidentu? Gali. Visko gali būti.
Jo gyvybė jau tapusi būsimų valdžios perdalijimų įkaitu. Bet aišku viena: Aleksejaus Navalno gyvenimas tapo tokiu daugiaprasmiu, nes jo drąsa — vienprasmė, kaip liepsna.
Aleksejaus Navalno likimas skatina skilimą Rusijos valdžios viršūnėje. Viršūnė turės skilti, antraip pokyčiai neįvyks.
O mums ko galima tikėtis? Geriausiai būtų, jeigu Europos Sąjungos viršūnės nešoktų aplink A. Navalną raganų šokio, laukdamos Rusijos mirties. Tai prastas, samdinių vertas šokis. Mes turime reikalo su karžygiu, ne samdiniu.
Arvydas Juozaitis
2021-01-22